NAUJIENOS

Vilija Kojelytė: miestas visada pranašesnis už kaimą – pagrindinis mokyklų reitingavimo kriterijus

Kategorija:

Miestas:
Mumyse tvirtai įsišaknijusi mintis – miestas daug kuo pranašesnis už kaimą. Mieste gyvena aukštesnio intelekto, kultūringesni, apsukresni, veiklesni žmonės, kaimiečiai lėto būdo, siauro akiračio, infantilūs. Mieste aukštesnio lygio gydymas, ugdymas, labiau išaugusi kultūra. Takoskyra tarp miesto ir kaimo iššaukė kaimo žmogaus menkinimą, stūmimą į gyvenimo paraštes. Savo straipsnyje apsistosiu ties viena sritimi, t. y.  švietimu, ir pabandysiu įrodyti, jog pagrindinių mokyklų reitingavimo kriterijumi šiandien tapo dogma – miestas visada pranašesnis už kaimą.
 
Mokyklų reitingavimo banga mums, vyresniosios kartos mokytojams, labai primena socialistinį lenktyniavimą – tik su pasikeitusiais vertinimo kriterijais. Šiandien iš solidžių politikų lūpų neretai galima išgirsti, jog mokyklų tinklo optimizavimas yra būtinas, nes ne visos mokyklos užtikrina tinkamą mokinių ugdymą, ne visos gali pasidžiaugti aukštais ugdytinių pasiekimais. Akmuo be didesnių svarstymų metamas į kaimo mokyklų, nesvarbu, kaip jos vadintųsi – pradinėmis, progimnazijomis ar gimnazijomis – daržą. Sunku nuginčyti faktą, jog didžiųjų miestų mokyklų mokinių valstybinių egzaminų balai aukštesni, geresnę žinių kokybę parodo žemesniųjų klasių standartizuoti testai bei PUPP rezultatai, taip pat sėkmingas moksleivių dalyvavimas olimpiadose bei konkursuose. Bet kodėl yra būtent taip? Ar galima nuvertinti kaimo mokytoją, kuris negali pasiekti aukštos mokinių žinių kokybės? Pagaliau ar vienodos kaimo ir miesto mokytojų darbo sąlygos?
 
Ilgam įstrigo atmintin vienos miesto gimnazijos mokytojos pasakyti žodžiai: ,, Ir ko jūs taip pykstate, kad pagaliau valdžia susiprato uždarinėti kaimo mokyklas? Kam jos iš viso reikalingos? Sėdi penki vaikai klasėje ir tų pačių išmokyti nesugebate. Ir kokios dar gali būti drausmės problemos? Penkių vaikų nesuvaldote. O ką darytumėte, jei klasėje sėdėtų trisdešimt penki? Ar jūs bent ruošiatės pamokoms? Nebent per pertrauką sąsiuvinius pataisote. O jeigu reikėtų visą glėbį kasdien parsinešti namo? Ką tada darytumėte? Jūs kaime uždirbate tiek pat, kiek mes mieste. Ar čia teisybė? Bijojote darbo, todėl įsitaisėte šiltai visokiuose užpeldžiuose, o dabar kinkas drebinate, kad jų neuždarytų.“ Turbūt šitokį besiliejantį pyktį iš miesto mokytojų girdėjote ne vienas ir suvokiate, kad šitaip tyčiotis iš kaimo mokyklų ir ten dirbančių mokytojų gali tik tas, kuris su kaimo realijomis nėra susidūręs. Tiesa, kaimo mokyklų klasėse vaikų nedaug, bet šiuo metu jos dažnai jungtinės. Vadinasi, mokytojas gauna atlygį už vieną pamoką, o iš tikrųjų praveda dvi. Argi dvi?.. Juk trečdalis mokinių turi specialiųjų poreikių. Jiems reikia rašyti individualias programas, skirti daugiau dėmesio, jie dažniausiai būna nestabilių emocijų. Mokytojui tenka nupirkti sąsiuvinių, rašymo priemonių, nes asocialių šeimų vaikai jų ne visada turi. Tėvų požiūris į vaikų mokymąsi visai kitoks. Čia niekas nesamdo korepetitorių. Atvykę į mokyklą, tėvai dažnai nurodinėja mokymo programas bei standartus. ,,Mokytoja, jūs pamiršote, kad dirbate kaime. Dabar pats darbymetis. Mano vaikas ne miesčionis, jis knygų tikrai neskaitys“, – paauklėjo mane vieno berniuko mama, priklausanti kaimo elitui. Tiesa, sąsiuvinių taisyti kaime dirbančiam tikrai tenka mažiau, tačiau dažnai tenka taisyti kiekvieną žodį ir skaičių. Tarp savo mokinių kiekvienas mokytojas ieško deimančiukų ir, žinoma, jų randa. Kaimo mokyklėlėje, nors ir pačioje mažiausioje, yra keletas vaikų, kurie važiuoja į konkursus ir olimpiadas, su kuriais miela dirbti individualiai ir siekti aukštesnių rezultatų. O tokie numylėtiniai būna ir pervertinami. ,,Vertinu mokinius dviem pažymiais aukščiau: vieną skiriu už pastangas, o kitą už tai, kad mokosi kaime ir neturi su kuo konkuruoti“, – atvirauja viena mokytoja. Taigi, ar lengvos kaimo mokytojui darbo sąlygos? Ar lengva jam parodyti savo darbo kokybę?
 
Jau nugrimzdo užmarštin tie laikai, kada mokytojams buvo kompensuojamas vykimas į darbą ir atgal. Šiandien mokytojas, kad atvyktų į darbą, turi sugaišti daug laiko, išeikvoti nemažai energijos. Į darbą vykstama savu arba priemiestiniu transportu, pakeleivingomis mašinomis 20 – 30 kilometrų, o kartais ir daugiau. Tenka ir įsikurti gyventi kaime labai sunkiomis sąlygomis, tik savaitgaliais grįžti namo. Neretai reikia važinėtis dirbti į dvi, tris mokyklas. Vienas kitas mokytojas gyvena prie mokyklos kaime, jam dažnai tenka integruotis į kaimo bendruomenės kultūrinį gyvenimą: vesti renginius, rašyti scenarijus, šokti, dainuoti. Norisi užsitarnauti tėvų pagarbos – kaime kiekvienas nuskenuojamas nuo galvos iki kojų ir neatleidžiamas net mažiausias nukrypimas nuo  įsisenėjusių elgesio normų. O kiek rašoma projektų, kad būtų galima su vaikais pakeliauti, pritraukti į mokyklą lėšų.
 
Ar už visa tai kas vertina kaimo mokytoją, ar supranta, kodėl jam nelengva pasiekti aukštų reitingų? Darbo rinkoje jis nustumtas į paraštes: jei pradėjai dirbti degėsiuose, tai darbą gausi nebent svilėsiuose – į miesto mokyklas tau durys užvertos. Tačiau kaimo vaikai, nors ir taip blogai išmokyti, mažėjant mokinių skaičiui miestų ir miestelių mokyklose, labai laukiami. Ypač vyresni – juk taip norisi išsaugoti gimnazistų klases. Ir skuba kaimiečiai į gerąsias miesto mokyklas vežti savo atžalas, nes ten geresnis paruošimas, geresni mokytojai – kaimuose dirba tik tie, kurie mieste dirbti nesugeba.
 
Štai kokia suformuota nuomonė apie kaimo mokytoją. Suformuota ji politikų, mokinių tėvų ir kolegų, dirbančių aukšto reitingo didmiesčių gimnazijose. Noriu užbaigti savo straipsnį linksmesne gaida: į kaimo mokyklėles jau veržiasi dirbti iš miestų mokytojai ekspertai (dėl klasių mažėjimo trūksta darbo ir jiems), gal jie, pritaikę savo neeilinius gebėjimus, pakels kaimo mokyklų reitingus.
 
Vilija Kojelytė

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė







Reklama