NAUJIENOS

Valentinas Stundys: nepamirština, kad mūsų kalba yra rizikos zonoje dėl ją vartojančios nedidelės populiacijos

Kategorija:

Miestas:
Apie lietuvių kalbos padėtį, grėsmes ir valstybės mastu reikalingas priemones kalbamės su kalbininku, Molėtų rajono mero patarėju, buvusiu Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariu ir pirmininku   Valentinu Stundžiu.

Jūs pats esate lituanistas, daugiau kaip 20 metų mokėte vaikus gimtosios kalbos, ką manote apie šiuo metu esamą lietuvių kalbos padėtį? Pastaruoju metu vis dažniau girdime raginimą didinti lietuvių kalbos prestižą.

 Atsakysiu paprastai: daug nerimo ir nežinios. Viešoji kalbos vartosena prastėja. Mokinių skaitymo įgūdžių tyrimai, valstybinių brandos egzaminų rezultatai atskleidžia kritusį kalbos mokėjimo lygį, kalbos taisyklingos vartosenos sistemines spragas. Socialinių tinklų kalbos vartojimo praktika beveik visai nepaiso ne tik taisyklingumo, bet ir elementarios kultūros normų. Kalba praktikoje tampa komunikavimo instrumentu be kultūros matmens. Kalbos prestižas priklauso nuo kiekvieno kalbančiojo ir rašančiojo, jį lemia kiekvieno žmogaus požiūris, kultūrinė savivoka. 

Šiemet sukako 25 metai, kai buvo priimtas Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. Ar šis įstatymas  beatitinka laiko dvasią? Kodėl jau antrą dešimtmetį nepavyksta priimti konstitucinio Valstybinės kalbos įstatymo? Ką toks įstatymas duotų?

Valstybinės kalbos įstatymas bene ilgaamžiškiausias mūsų teisinėje sistemoje. Per ketvirtį amžiaus iš esmės pasikeitė kalbos funkcionavimo sąlygos, sustiprėjo jai modernių technologijų poveikis, pakito ir pačios visuomenės poreikiai. Šis įstatymas jau nebeatitinka dabartinių aplinkybių. Deja, Seime naujojo įstatymo priėmimas stringa jau bene nuo 2005 metų – irgi rekordas.  2008–2012 metų kadencijoje mes buvome paveldėję parengtą įstatymo projektą, jį dar tobulinome darbo grupėje, įvyko jo pateikimas Seimo posėdyje, buvo prasidėjęs svarstymas komitete. Įstrigo jis iš esmės dėl asmenvardžių rašymo asmens tapatybės dokumentuose, pakišo koją nesibaigianti diskusija dėl papildomų trijų lotyniško pagrindo raidžių įteisinimo. Ta diskusija tęsėsi ir 2012–2016 metais, komitetuose vyko ir konstitucinio įstatymo, ir asmenvardžių rašymo tapatybės dokumentuose svarstymai, klausymai... Ji nesibaigė ir dabar – nėra politinio apsisprendimo šiuo klausimu ir politinės lyderystės. Nepadėjo ir siūlomas antrojo įrašo kompromisas. O įstatymas yra reikalingas dėl būtinybės nustatyti kalbos vartosenos normas elektroninėje terpėje, aptariant pavadinimo santykius su prekės ženklu ir t.t.

Dalį savo darbų, kuriuos atlikote būdamas Seimo nariu dirbote Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, kurio vienas uždavinių – rūpintis kalba, jau paminėjote. Kokie kiti valstybinei lietuvių kalbai svarbūs dokumentai buvo tuo laiku priiminėjami ir kaip juos priėmus pasikeitė valstybinės lietuvių kalbos padėtis?

Kaip iš dalies paminėjau, daug laiko buvo išeikvota svarstymams dėl asmenvardžių rašymo asmens tapatybės dokumentuose, patobulintas konstitucinis Valstybinės kalbos įstatymo projektas. Deja, šie kalbai reikšmingi įstatymai tebelieka Seimo stalčiuose. Atkreipsiu dėmesį, kad pats konstitucinio įstatymo statusas užtikrintų ir didesnį reguliuojamų santykių stabilumą, ir juos koncentruotų viename įstatyme; teisininkai pastebi, kad valstybinės kalbos vartojimo ir apsaugos normos gali būti nustatytos tik viename tokiame įstatyme, o dabar yra visai kitaip: tų normų yra ir Civiliniame kodekse, ir specialiuosiuose įstatymuose, kartais jos tarpusavyje nedera.
 Manau svarbu, kad realiai pavyko sustiprinti dėmesį lietuvių kalbai mokyklose: įteisintas suvienodintas lietuvių kalbos brandos egzaminas, sustiprintas dėmesys lietuvių kalbai tautinių mažumų dėstomąja kalba mokyklose, inicijuotas Lietuvių kalbos ugdymo strategijos parengimas, iš esmės nubrėžęs kitą kalbos ugdymo kryptį, ją susiejant su lituanistiniu ugdymu, atsisakant gimtosios kalbos ugdymą grįsti tik komunikaciniu metodu.

Šiuo metu valstybinės kalbos politika ir jos priežiūra rūpinasi dvi institucijos: Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija. Koks realus jų vaidmuo? Ar jos apskritai reikalingos? Gal užtektų kalbos politikos vykdymą perkelti į Kultūros ministeriją?

Konstitucinis Teismas keliuose savo nutarimuose išplėtojo konstitucinio valstybinės kalbos statuso doktriną, pabrėždamas, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip lietuvių kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Viešoje erdvėje kartais pradedamos diskusijos, kad nereikia jokių kalbos politikos  ir priežiūros institucijų. Kalbos liberalai dažnu atveju akcentuoja, kad kalba yra tik asmens saviraiškos instrumentas, kad jos nereikia nei norminti, nei kištis į kalbinius procesus. Bet nepamirština, kad mūsų kalba yra rizikos zonoje dėl ją vartojančios nedidelės populiacijos. Kalbai, o ir visai lituanistikai, reikalinga valstybės talka ir globa. Tos paminėtos institucijos rūpinasi skirtingais dalykais, jų misijos yra skirtingos. Tai kalbos profesionalų komandos ir, manau, negalėtų tapti kokios ministerijos biurokratiniu aparatu.

Jūsų manymu, kokios lietuvių kalbos perspektyvos ir ką reikėtų daryti, kad lietuvių kalba netaptų tik kalbininkų rūpesčio objektu?

Pirmiausia mūsų kalbai reikia valstybės institucijų dėmesio ir paramos, kad jinai visavertiškai funkcionuotų elektroninėje terpėje. Šiandien dauguma dirbtinio intelekto sistemų yra anglų kalba. Mūsų kalba nėra komercinė, nepatraukli verslui, todėl be valstybės pagalbos čia neįmanoma išsiversti. Turėtume tiek investuoti, kad kalbos neištiktų skaitmeninė mirtis. Dar pavojingiau, jei įsitvirtintų dvikalbystė.

Beje, kaip Jūsų manymu, kodėl jau kelinti metai lietuvių kalbos egzamino rezultatai, laikant brandos egzaminus bendrojo ugdymo mokyklose nėra patys geriausi: ar kalba per sunki ir reikia joje kažką paprastinti, ar mokymo metodika nebeatitinka jaunosios kartos poreikių, ar apskritai jaunimas nebemato prasmės puikiai mokėti gimtąją kalbą?

Matyt, čia viskas viename: ir mokymo turinys, ir metodai, ir technologijos, ir motyvacija. Panašu, kad XXI amžiaus žmogų mokome dar kaip XX amžiaus viduryje. Taigi reikalingi kompleksiniai sprendimai lituanistikos gyvybingumui mokyklose užtikrinti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-tarptautinis-bendradarbiavimas-primena-kad-kiekviena-tauta-unikali-savo-kalba-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausra-papirtiene-anglu-kalbos-iskelimas-auksciau-valstybines-yra-uzsleptas-kesinimasis-i-musu-valstybinguma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-asanaviciute-dazniau-ir-dazniau-pastebime-kad-lietuviu-vaikai-iseivijoje-nebekalba-lietuviskai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/salies-jaunuju-filologu-konkurse-%E2%80%93-velzio-gimnazijos-mokines-sekme
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/genovaite-kaciuskiene-nereikia-be-jokio-specialaus-tikslo-griauti-ir-dauzyti-tai-kas-jau-simtmeti-gyvuoja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-kalba-gyva-kiek-ji-turi-vidines-jegos-atsinaujinti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-musu-visu-rupestis-%E2%80%93-kuo-ilgiau-islaikyti-gyva-ir-svaria-tevu-bei-seneliu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-visus-pasaulio-lietuvius-vienija-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-globalumas-%E2%80%93-tai-vaikiskos-provincialumo-ligos-apraiskos-naujajame-pasaulyje

 

19-a leciono (pamoka)

Pasiilgusiems pajūrio ir norintiems sulieknėti

Pinu trispalvę

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Vaikų vasara muziejuje








Su Lietuvos vardu lūpose...

Su Lietuvos vardu lūpose...

Tiksi laikrodis, skaičiuodamas sekundes, dienas, mėnesius, metus, laiko dulkėmis užklodamas prisiminimus, džiaugsmus ir skausmus, juk laikas visagalis, bet ar visagalis jis, kai eidamas gatve sutinki Motiną, kurios širdyje laikas...

Reklama