NAUJIENOS

Tomas Tomilinas. 10 priežasčių, kodėl reikia mažinti klases, o ne uždarinėti mokyklas

Kategorija:

Miestas:
Man labai patinka antroji politinių partijų susitarimo alternatyva dėl mokyklų tinklo valdymo reformos ir manau, kad susitarime per mažai kalbama apie klasių mažinimą. Nesu švietimo ekspertas, bet esu trijų moksleivių tėvas. Matau, kad tikrieji švietimo ekspertai vengia ideologinės diskusijos. Bet jeigu prie žodžio „švietimas“ pridedame žodį „politika“, būtina išgryninti vertybines pozicijas ir konkuruojančias ideologines stovyklas. 

Jei Google paieškoje įvesime sąvoką „maža klasė“, rasime daug argumentų, kodėl tai yra puiki mintis. Čia yra nuoroda į vieno globalaus švietimo įmonės, dirbančios Oksforde, Dubajuje, Ciuriche nuomonę. Maža klasė = mokiniai yra pastebėti + geresni rezultatai + greitesnis mokymasis + lengviau mokyti + klasė tampa bendruomene + lengviau sutelkti dėmesį + daugiau grįžtamojo ryšio + daugiau bendradarbiavimo + daugiau idėjų mainų.

Grįžkime prie vertybių konkurencijos. Yra didelė galinga stovykla, kuri mato švietimą kaip degalus ekonominio augimo varikliui. Ir tiek. Ekonomika, verslo poreikiai yra tikslas, o švietimas – priemonė. Neapsigaukit, būtent taip. Iš esmės tokia dvasia yra rengta Kubiliaus Valstybės pažangos strategija, kurią būtina keisti, jei norime tapti sėkminga šalimi 21 amžiuje.

Šie švietimo reformatoriai nuolat cituoja verslininkus, verkiančius dėl blogai rengiamų studentų, kalba apie per didelį mokytojų skaičių, kaimo mokyklų naštą biudžetui, jų žodyne žodžiai „optimizacija“ ir „centralizacija“ yra dažnesni žodžiai nei „kokybė“ ar „galimybių lygybė“.

Švietimo sistema, kaip ekonomikos, rinkos podukra, yra labai paplitusi politinės mąstysenos dogma. Liberalios mąstysenos. Tikslų hierarchija čia yra labai aiški. Švietimas rengia žmones rinkai, jokie kiti tikslai nėra svarūs ir svarbūs. Ši reformatorių stovykla jau turėjo galimybę gerinti, reformuoti, „krepšelizuoti“ Lietuvos švietimą. Ji tai padarė. Ir tai buvo blogai, labai blogai. Tad, nuoširdžiai nesuprantu, kodėl, turėdami tiek daug priekaištų liberaliems „vaistams“, vėl juos sau norime paskirti. Juk istorija turi mokyti.

Ši agresyvi stovykla nori ne tik pajungti iš mokesčių išlaikomą švietimą rinkos tikslams, ji nori eiti toliau. Ji nori patį švietimą paversti preke ir galiausiai privatizuoti pačią paslaugą. Šios reformatorių armijos puolanti kavalerija yra per dažnai žiniasklaidoje cituojami privačių mokyklų savininkai, kurių mintys pasirodo medijose dažniau nei visų kitų švietimo ekspertų kartų paėmus.

Kodėl taip yra? Nežinau, gal naudinga bendradarbiauti su švietimo UABais? Juk jų finansinį pagrindą sudaro beprotiškus pinigus už savo vaikus sunešantys tėveliai + valstybės biudžetas, dosniai apmokantis visas tokių elito mokyklų mokytojų išlaikymo išlaidas. Darbuotojai beveik nekainuoja, algos tokios pat kaip valdiškose mokyklose, kainų niekas nereguliuoja, pelnai pasakiški, gali pirkti labai daug reklamos, kad tėveliai šniūrais vestų vaikus. Amžinas verslas.

Yra kita stovykla. Ji daug tylesnė. Jos atstovai tik retkarčiais parašo kokį komentarą ir paskęsta sraute. Jai rūpi ne tik rinka. Tai svarbiausias skiriamasis bruožas. Ji kalba apie švietimą, kaip žmogaus, visuomenės įgalinimo įrankį. Ji daug rečiau kalba apie mokyklų tinklą, nes mato daug pranašumų dėl tokio gero regioninio mokyklų tinklo, kokį turime Lietuvoje.

Mato Mažeikių ir Akmenės rajonų švietimo rezultatų skirtumus, kur laimi kaimo mokyklų neuždarę Mažeikiai. Ji žino, kad švietimas yra svarbus socialinės nelygybės mažinimui. Jie eina iki tokių erezijų, kad socialinės nelygybės mažinimas yra svarbesnis švietimo sistemos tikslas nei prisitaikymas prie rinkos. Nes žmonės yra mąstančios būtybės, jie kuria socialinę realybę, tą pačią rinką, o ne tik prisitaiko prie jos tarsi vergai. Mes mokomės istorijos, kad suprastume realybę, kad išsilaisvintume iš besikartojančių veikimo algoritmų. Todėl gerai, kai būsimas inžinierius mokosi istorijos, jei istorijos mokytojų dar liko kaime.

Ši reformatorių stovykla nuolat domisi alternatyvių švietimo metodų plėtojimu. Ji tyliai, stengdamasi paveikti Seimą, Vyriausybę, pasiekė, kad 2019 metų pabaigoje buvo įteisinti lauko darželiai, mokymasis namuose (kas sakė, kad prie valstiečių tik draudimai?).

Ši grupė bando „gerosios mokyklos koncepcijas“ ne popieriuje, o realybėje. Jai priklauso ne tik savivaldybių mokyklos, bet ir privačios bendruomeninės mokyklos, kurios rėkte rėkia mums, Vilniaus kabinetuose sėdintiems sprendimų priėmėjams, kad esmė visai ne ta, kokio dydžio yra mokykla kaime ar mieste. Esmė ta, kaip joje yra mokomi vaikai.
Ar realiai keičiasi ugdymo programa? Ar mokytojas turi veiklos laisvę? Tokių mokytojų mokiniai gali nepasiekti geriausių PISA rezultatų, bet gali užaugti puikiais žmonėmis. Gali išmokti bendruomeniškumo, kūrybingumo. Jie imasi realių eksperimentų savo mokyklose: sudaro realias galimybes fiziniam judėjimui kasdien, nes visa mokykla kas rytą bėga krosą (Melkio mokykla, Vilniaus rajonas, 40 vaikų). Jie imasi globoti šeimas kaip mokykla, jie organizuoja stovyklas nepasiturintiems kaip mokykla (Kruopiai, Akmenės rajonas, 71 mokinys).

Mokytojai tokiose mokyklose yra laisvi. Laisvi nuo nuolatinių instrukcijų laikymosi, laisvi taikyti inovatyvius metodus. Mokykloje gali nebūti naujausios elektroninės lentos, bet vaikai pasikalba apie problemas, mato kaip mokytojai, vadovai siekia bendro tikslo, bendradarbiauja.

Šie švietimo ekspertai kalba ne tik apie technologines inovacijas (kas, be abejo, svarbu), bet apie socialines inovacijas. Būtent jos skatina visuomenės pokyčius. Pastaruoju metu daug girdime pranešimų iš pirmosios stovyklos apie Suomiją, Estiją, bet kartais žiniasklaidoje pasirodo ir antrosios stovyklos nuomonės – šūviai.
Mano aptartos švietimo reformatorių kariaunos, žinoma, yra supaprastinimas, žmonės migruoja tarp jų, tačiau prieš dalinantis kokios nors „eksperto“ papostringavimu apie švietimą, pravartu pasidomėti, kokioje vertybių skalėje jis veikia, perskaityti kitas jo publikacijas.

Tad iš dviejų premjero pasiūlytų partijų susitarimo alternatyvų (centralizuoti ar decentralizuoti mokyklų valdymą), žinoma, renkuosi antrąją. Tą, kuri įgalina savivaldybes tvarkytis. Tik įgalinę grandį, kuriančią viešą gėrį (ne tik rinką), mes pasieksime tai, ko norime. Pasitikėdami mokiniais, mokytojais, seniūnais, savivaldybių tarybų nariais ir galiausiai pasitikėdami merais ir savivalda kaip tokia, mes priartėsime prie to Suomijos stebuklo, apie kurį svajojame.
Centralizacija, griežtų ministerijų direktyvų laikymasis artins mus prie visai kito, ką jau esame matę. Mokyklų tinklas neatsiejamas nuo savivaldybės strateginės plėtros, t. y. visų sektorių (verslo, sveikatos, socialinių paslaugų ir kt.) perspektyvos derinimo. Todėl susitarime turi būti aiškus tinklo pertvarkos susiejimas su Lietuvos bendrojo plano, savivaldybių strateginių planų sprendiniais.

Lygiai taip pat suomiai įgalino savo mokytojus. Kai klausiau Suomijos politikų, kur jų švietimo sėkmės paslaptis, jie tikrai nekalbėjo apie mokyklų tinklą. Taip, bloga demografija veikia ir Suomiją. Jie uždaro mokyklas, bet proveržis slypi visai ne ten. Jie sako, kad mokytojo profesija Suomijoje yra prestižinė ne tik dėl algos, bet svarbiausia, kad Suomijoje leido mokytojui veikti laisvai. Ir davė pagalbininkus.

Etatinio apmokėjimo reforma Lietuvoje yra geras Vyriausybės žingsnis ta linkme. Padaryta tai, ko nesugebėjo padaryti kiti. Mokytojų algos irgi nėra stagnuojančios. Profsąjungos aktyvios. Dalyvauja reformų įgyvendinime, gina savo narius. Beliko susitarti dėl to, ko reikia Lietuvai, o ne tik globaliai rinkai.

Per daug mokytojų? Tai įgalinkim juos padėti vieni kitiems: gilintis į tarpdisciplininius dalykus, mokyti suaugusiuosius. 20 tūkstančių žmonių su pedagogo kvalifikacija yra didžiulė vertybė, o ne našta.

Sumažinkime klases! Nekalbėkime tiek daug apie efektyvumą, kai diskutuojame apie žmones, kurie vos vos spėja suktis su 25 žmonėmis klasėje. Partijų susitarimo punktas, aptakiai kalbantis apie per didelį Lietuvos mokytojų skaičių, reiškia naikinimą. Išmeskime tą punktą. Stiprinkime tą susitarimo dalį, kuri kalba apie pagalbą mokytojui. Rūpinkimės tuo, ką Seimas jau siūlė Vyriausybei 2018 metais, priėmęs rezoliuciją dėl socialinio dialogo normalizavimo.

Siūlėme atsižvelgti į streikuojančių mokytojų reikalavimą mažinti krūvius mokytojams, parengti ilgalaikį moksleivių klasėse mažinimo planą ir kitus reikalingus sprendimus dėl krūvio mažinimo, spartinti visos dienos mokyklos koncepcijos įgyvendinimą, stiprinti tėvų ir vietos bendruomenių galimybes dalyvauti mokyklos gyvenime, siekiant ugdymo kokybės ir mokytojų darbo sąlygų gerinimo, sparčiau diegti metodines inovacijas valstybinėse mokyklose.
Kai kas pasakys, kad tam lėšų nėra. Yra. Partijų susitarime dėl švietimo pasakyta, kad švietimui bus skirta ne mažiau nei 6 proc. BVP. Tai daugiau nei milijardas papildomų eurų. Tik svarbu nepamiršti nurodyti šaltinių. Tad partijų susitarimas be lėšų šaltinių, be rimtos diskusijos apie didesnius solidarumo mokesčius yra bevertis. Sunaikinus kaimo mokyklų tinklo milijardo nesukrapštysi niekaip. O prarasti galima daug.
 
Tomas Tomilinas
Seimo narys

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė







Reklama