NAUJIENOS

Senos geros istorijos

Kategorija:

Miestas:
Niekas nežino, kada ir kas sukūrė  šias istorijas, keliaujančias iš lūpų į lūpas, bet jos gyvos jose užkoduota išmintimi.

 Rožė ir rupūžė

Sode augo nuostabi rožė. Ji skleidė vienas už kitą puikesnius žiedus. Niekas nepraeidavo pro šalį jos nepastebėdamas ir jos žiedais nesižavėdamas. Daug kas į sodą užsukdavo vien tik rožės žiedais norėdamas pasigrožėti.
Kuo daugiau žmonių žavėjosi, tuo dar gražesne rožė norėjo būti. Išdidžiai apsidairiusi aplinkui, ji staiga pamatė prie jos tupinčią rupūžę. Pilkas, tarsi purvinas, grublėtas rupūžės kūnas, išsprogusios ir bežadės akys visiškai nesiderino su rožės grožiu. „Jei jos šalia nebūtų, žmonės dar labiau manimi džiaugtųsi“, – pagalvojo rožė. Ir piktai šūktelėjo: „Eik iš čia! Tu man gadini gyvenimą.“
Rupūžė buvo kukli, todėl tyliai pasitraukė nuo rožės ir dingo sodo gilumoje.  Tačiau netrukus rožė pajuto, kaip skruzdėlės siurbia jos gyvybinius syvus. Ir kuo toliau, tuo labiau jos ją puolė. Viena po kitos pradėjo vysti rožės šakelės, o žiedai, jei ir prasiskleisdavo, jie būdavo vis skurdesni. Dabar prie rožės niekas net nestabteldavo. Tiesiog praeidavo jos nepastebėdami.
Ir tada rožė suprato, kad anksčiau ją saugojo rupūžė, mitusi skruzdėlėmis.  
 
Varlytės

Gyveno būrelis linksmų varlyčių. Kiekvieną dieną jos smagiai kvaksėdamos šuoliuodavo į artimiausią miškelį ir ten ištisą dieną linksmindavosi. Sykį jos sumanė apsilankyti kitame miške. Jis buvo toliau, negu jų įprastinis miškas. „O gal ten bus dar linksmiau“, – svarstė varlytės ir vedamos smalsumo leidosi į dar nepažintą kelią. Kvaksėdamos jos net nepastebėjo prieš jas atsivėrusios gilios duobės. Trys drąsuolės, nespėjusios ties jos kraštu sustoti, šleptelėjo į patį duobės dugną. Visos trys ėmė ropštis į viršų, bet kiek palypėjusios jos krisdavo aukštielninkos atgal. Bėgo laikas, o varlytės vis bandė išsikabaroti iš duobės, bet visos pastangos buvo bergždžios.  Jos juto, kaip silpsta jėgos. Ant duobės krašto jų laukiančios kitos varlytės pradėjo jas raminti: „Nepavyks jums išlipti, susitaikykite su tuo, kad liksite duobėje.“ Dvi varlytės paklausė draugių ir nuleido letenytes, susigūžė duobės kamputyje, susitaikydamos, kad jos niekada nebeišlips iš duobės, niekada linksmai nebešokinės tarp miško žolių, nebekvaksės su draugėmis. Tik trečioji nepasidavė. Ji kantriai keberiojosi aukštyn, krisdavo ir vėl lipdavo. Ir galiausiai jai pavyko. Ji išlipo iš duobės.
„Kaip tau pavyko tai padaryti?“, – sukvaksėjo jos bičiulės. Deja, varlytė joms nieko neatsakė. Ji buvo kurčia ir negirdėjo jų klausimo.

Parengė
Karolina Baltmiškė
 

19-a leciono (pamoka)

Pasiilgusiems pajūrio ir norintiems sulieknėti

Pinu trispalvę

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Vaikų vasara muziejuje








Su Lietuvos vardu lūpose...

Su Lietuvos vardu lūpose...

Tiksi laikrodis, skaičiuodamas sekundes, dienas, mėnesius, metus, laiko dulkėmis užklodamas prisiminimus, džiaugsmus ir skausmus, juk laikas visagalis, bet ar visagalis jis, kai eidamas gatve sutinki Motiną, kurios širdyje laikas...

Reklama