NAUJIENOS

Paminklas G. D. Kuvertui (Nida)

Kategorija:

Miestas:
Kuršių nerijos struktūrinį karaštovaizdį ypač įtakojo gamtą griaunančios ir ją atkuriančios antropogeninės veiklos fazės. XVI ir XVIII a. buvo sunaikinti nerijos miškai ir per 5000 metų savaimingai susiformavęs gamtovaizdis. Žaliuojanti nerijos žemė buvo paversta pustoma smėlio dykyne. Šis laikotarpis buvo ypač neramus. Nebuvo karo, kurio kelias nebūtų praėjęs per šį sausumos rėžį. Ypač skaudžias pasekmes paliko Septynerių metų karas. Tuo metu Nerijos kolonistai ir vietiniai gyventojai netausodami kirto mišką. Gausūs medienos ištekliai, geros kokybės pušys, viliojo pilių ir laivų statytojus ir pirklius. Lemtingiausias miškui metas prasidėjo 1757 m., kai rusų armija įžengė į neriją ir pradėjo statyti plačiadugnes galeras Liepojoje ir Klaipėdoje. Per kelerius metus neatpažįstamai pasikeitė nerijos kraštovaizdis, ypač jos vidurys tarp Juodkrantės ir Rasytės. Sunaikinus miškus tolesnį gamtinio pagrindo ardymą tęsė netramdomas vėjas. Greitai apnuoginta žemė virto pustomo smėlio dykyne, nešančią pražūtį patiems gyventojams.
 Pajutę artėjančią žūtį vietos gyventojai XVII a. pabaigoje ėmė taisyti savo klaidas ir XIX a. iš naujo sukūrė ekologiškai sveiką, estetišką kraštovaizdį. 1800 metais Prūsijos valdžia įsakė visomis išgalėmis gelbėti pietinės nerijos dalies gyvenvietes ir tai atlikti pavedė tokių darbų patirtį turinčiam danų kilmės vyriuasiajam kopų inspektoriui Siorenui Bjornui (1744–1819 m.), kuris prieš keletą metų buvo išleidęs memorandumą „Kaip apsaugoti neriją nuo užpustymo, tvarkant ir apželdinant kopas”. Didžiausias Bjorno nuopelnas buvo tai, kad jis pajūryje pradėjo statyti apsauginį pylimą. Per 20 metų jis supylė 20 km apsauginių kopų užtvarą.
 XIX a. I p., medžiais želdinti neriją ėmėsi pašto stoties viršininkas Gottliebas Dovydas Kuwertas kartu su savo sūnumi Georgu. Nelengva buvo į negyvą jūros smėlio žemę įterpti ir joje užauginti medį. Kol visame pajūrio ruože nebuvo suformuotas apsauginis pylimas, daigelius vėl ir vėl užpustydavo smėlis. Kuwertai vakarinėje kelio pusėje statė priešvėjines užuovėjas, sodino vėjui ir sausrai atsparių augalų rūšis. Čia gimę ir augę jie gerai žinojo Nidos apylinkes, pavojingiausias ir pirmiausiai želdintinas vietas. Dirvai ir želdiniams tręšti jie panaudojo pašto arklių stotyse sukauptas didžiules arklių mėšlo atsargas. Jų apsodintas miškas išgelbėjo Nidą ir apsaugojo Pašto kelią nuo užpustymo smėliu.
 Kuwertai palaidoti Nidos senosiose miškininkų kapinaitėse. Dėkingi nidiškiai įamžino tėvo ir sūnaus kovą su smėliu kapuose taurės formos paminklėliu. Ant paminklo lotynų kalba užrašyta jų padėka „…kurio sūnus Georgas Dovydas Kuwertas Meloviškis, miręs 1856 m. pirmasis pradėjo želdinti miško medžiais liūdną Nidos dykynę”. Paminklas yra G. D. Kuwerto gatvės gale (važiuojant iš Nidos dešinėje kelio Klaipėda–Kaliningradas pusėje).
 
http://www.visitneringa.com
 

Braškinis pyragas – tortas

Šviežių bulvių plokštainis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis








Nerimstanti teatro dvasia

Nerimstanti teatro dvasia

Birželio 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė švenčia gražų jubiliejų – 60-metį! Ji – režisieriaus Jono Vaitkaus mokinė, studijavusi jo pirmajame „dešimtuke“ Lietuvos...

Reklama