NAUJIENOS

Nevalstybiškas valstybės požiūris į valstybinį turtą

Kategorija:

Miestas:

Spalio 15 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Renginių salėje atvira diskusija „Ar reikalingas uostamiesčiui Karališkasis paštas?“ Damoklo kardas pakibo Klaipėdos simbolio – Karališkųjų pašto rūmų. Valstybės įmonė „Lietuvos paštas“, užauginęs berželius ant stogo, išsikraustė ir paliko rūmus it pavainikę našlaitę be kraičio laukti savo dalios. Būtų be galo gaila, skaudu ir brangu, jeigu pašto rūmus ištiktų bešeimininkių pastatų, užkaltais langais likimas. Spalio 16 d. paskelbtas pašto rūmų pardavimo aukcionas. Ką apie tai žino klaipėdiečiai? Kokį pašto pastato likimą mato istorikai, architektai, kultūrininkai, verslininkai?“ Tai ištrauka iš straipsnio  „Ar reikalingas uostamiesčiui Karališkasis paštas?“ , paskelbto interneto svetainėje kultūros uostas. Klaipėdiečiai pakilo gelbėti  Karališkojo pašto rūmų. Kalbamės su gelbėjimo iniciatyvinės grupės iniciatore žurnaliste ir Klaipėdos miesto tarybos nare Nina Puteikiene.

Gerb. Nina, spalio 15 dieną Jūsų iniciatyva buvo įkurta Karališkojo pašto rūmų gelbėjimo iniciatyvinė grupė. Kodėl buvo imtasi tokios priemonės – kelti Klaipėdos miesto, ir ne tik, gyventojus, tokiai akcijai?

Tai ne pirmoji pašto gelbėjimo akcija. Prieš porą metų AB Lietuvos paštas uždarė Klaipėdos Senąjį Balandžių paštą, kuri puošė unikalus, būtent jam Klaipėdos menininkų sukurtas interjeras ir baldai. Tuomet, sutelkus visuomenę, pavyko įtikinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą, kad miestui būtina išsaugoti šį paštą, kuriame praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį veikė unikali Pašto galerija, kurią rūpinosi Vytautas Karčiauskas, savo reikmėms. Buvo priimtas savivaldybės tarybos sprendimas įsigyti tą paštą, bet AB Lietuvos paštas nebepardavė ir dabar jis treti metai Senasis Balandžių paštas stovi užrakintas, nenaudojamas, yra suniokotas V. Karčiausko sukurtas skulptūrinis elementas – balandžio sparnas ant fasado.
Tuomet, 2017 metais, AB Lietuvos paštas paskelbė, kad ketina atsisakyti ir centrinių pašto rūmų. Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas iš karto pareiškė, kad jį galima būtų panaudoti kultūrinėms ar socialinėms reikmėms. Tačiau meras neatliko jokių konkrečių veiksmų – nesikreipė į Vyriausybę dėl galimybės perimti Karališkųjų pašto rūmų pastatą.
Visą tą laiką skambėjo nieko gero nežadančios žinios apie Kauno ir Vilniaus paštus. Buvo akivaizdu, kad AB Lietuvos paštas, nugyvenusi pastatus iki kiaurų stogų ir berželių ant stogo, iš jų paprasčiausiai pabėga. Šokiruoja toks neūkiškas ir neatsakingas požiūris į valstybės turto valdymą. Į ypatingo valstybės turto: visų trijų pastatų pastatai yra ryškiausi savo epochų architektūros pavyzdžiai: Klaipėdos Karališkieji pašto rūmai – neogotikos, Lietuvos pašto rūmai Kaune – tautinio moderno, Vilniuje – neorenesanso ir sovietinio moderno. Reikėjo pakilti bendruomenei jau tada. Jaučiu sąžinės priekaištus, kad tiek laiko praleidom. Kaunas po truputį kilo, telkėsi architektų bendruomenė, o Klaipėda miegojo, kol netrenkė, kaip perkūnas iš giedro dangaus – paštas jau parduodamas!
Vyriausybės poziciją savo turto atžvilgiu vertinu, kaip nevalstybišką: ji reikalauja, kad valstybės įmonių turtas būtų naudojamas su didžiausia grąžą ir būtų išlaikomas tik tas turtas, kuris tiesiogiai susijęs su funkcija. Taip, neogotika nesusijusi su funkcija. Taip, drakonai, besirangantys iš po Klaipėdos pašto stogo, neskraidina laiškų. Tačiau, kodėl Vyriausybė, valstybės kontrolė nekelia tokio elementaraus uždavinio: privalomos turto priežiūros! Nes priešingu atveju, valstybės turto eksploatavimas baigiasi, kaip matom, – visišku jo nugyvenimu. Ir kaltųjų nėra? Kodėl Kultūros paveldo departamentas apsiribojo tik raštais, ir leido unikaliam paveldui būti naikinamam? Kirba klausimas ir dėl funkcijos. Juk paštas atlieka ir valstybės reprezentavimo funkciją. Ne tik savo veikla, bet ir savo valdomu turtu. Parduodami tokį turtą, mes išvalstybinam valstybę. Juk valstybė yra daugiau, nei gerai veikiantis uabas. Jai privalo rūpėti ne tik pelnas, bet ir valstybingumo simbolių išsaugojimas, o ne niokojimas. Jeigu tai pamiršo Vyriausybė, mes, visuomenė, privalome priminti. Kiekvienas turime prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veikimą arba neveikimą. Ne keikti kitus, o patys veikti.

Viešojo ir privataus sektorių santykiai – vis dar Lietuvoje nepasitikėjimą keliantis klausimas. Kodėl kilo baimės, kad pastato privatizavimas tolygus jo sunaikinimui? Juk paveldo objektus, nepaisant jie yra privačios ar valstybinės nuosavybės, privalu saugoti pagal įstatymus. Galbūt jau turite informacijos apie kitokias galimybes?

Turiu žinių, kad yra asmenų, kurie realiai domisi pašto pastatu. Juk 1kv.m už 500 eurų Klaipėdos centre yra tikrai nedidelė kaina. Verslas linkęs rizikuoti: ims nusipirks, investuos, įrengs viešbutį, o kas norės apsistoti viešbutyje, kur virš galvos skamba kariljonas? Gali atrodyti romantiška, tačiau žmonės paprastai  ieško poilsio.
 Jau turime Klaipėdoje pakankamai pastatų vaiduoklių – vien Baltijos kino teatro griuvėsiai pačiame Klaipėdos centre riogso keli dešimtmečiai. Tai privati nuosavybė.

Tačiau galimas kitas variantas – tarkime, įrengia pašte kazino. Ar tikrai mes linkime tokio likimo Karališkiesiems Klaipėdos pašto rūmams?
Dar vienas klausimas man neduoda ramybės: kodėl sunkesniais, skurdesniais  laikais valstybė galėjo statyti ir išlaikyti pašto rūmus (jie veikė ir sovietmečiu), o šiandien – ne? Gal stabdykime visų naujų paminklų statybą ir reikalaukime, kad pirmiausia būtų išsaugota tai, kas jau sukurta?

Iniciatyvos neretai kyla dėl patirties, ar Klaipėdoje yra tokių faktų, kai privatizavus paveldo objektus, jie pradedami naikinti?

Graudus likimas ištiko pajūrio kurhauzus: Smiltynėje stovintis pastatas nyksta akyse, o sudeginto Palangos kurhauzo istorija iš viso makabriška, nes padengimo byloje figūruoja  ir vieno iš jo bendrasavininkų pavardė.

Iniciatyvinės grupės sėkmės atveju, kaip būtų galima panaudoti Karališkojo pašto rūmus?

Pirmiausia reikia sustabdyti jų pardavimą. O jau paskui pradėti realią diskusija apie jų  ateitį. Jie tikrai gali būti naudojami kultūrinėms, socialinėms, administracinėms reikmėms. Galėtų likti ir pašto funkcija – istorinis veiklos tęstinumas yra prasmingas, nes būtent šiai funkcijai jie ir buvo pastatyti. Čia galėtų būti muziejus, Klaipėdos galerija, santuokų rūmai, Rotušė, savivaldybės administracijos patalpos, valstybinės reikšmės administracinė funkcija. O kur pradingo tie menininkai, kurie vaikščiojo ratais apie policijos pastatą ir reikalavo, kad jis būtų atiduotas jiems? Juo labiau, kad meras jau buvo sutikęs perimti ta pastatą ir į jį investuoti? O juk pašto rūmai – dar su langais, elektros instaliacija, šildomi. Juo labiau, kad dvi patalpas jau ir dabar nuomojasi savivaldybės įstaiga Klaipėdos koncertų salė, nes čia įrengtas savivaldybės turtas – kariljonas. Vien jo iškėlimas iš bokšto kainuotų trečdalį dabartinės pašto pastato kainos. Visuomenė turi pareikalauti iš vyriausybės, iš seimo, kad Klaipėdos Karališkieji pašto rūmai nebūtų parduoti, kad juose išliktų ir pašto funkcija, nes yra išlikusi ir istorinė pašto įranga, ir kad jie liktų valstybės balanse, vykdant čia kultūrinę, bendruomeninę ar kitą veiklą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Karolina Baltmiškė
Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Jeronimas Laucius. Pasaulio garsai

Lapkričio 11–17 d. energijų horoskopas

Svetimas skausmas į širdį nesminga

Reklama