NAUJIENOS

Mūsų Topsis

Kategorija:

Miestas:
Paskutinę banguotųjų papūgėlių vadą išdalinome savo draugams, o likusią - motinėlę – Vytukas
išnešė paukščiukų pirkliams į turgų. Grįžo sūnus ne su penkiais rubliais kišenėje, o užantyje nešinas
mielu padarėliu. Mažytis rusvo cinamoninio kailiuko kamuolėlis, juodom akytėm - sagutėm,
miniatiūrine stirniukiška nosele, mažute riesta uodegėle – tilpo į delną. Padėtas virtuvėje ant stalo
baigščiai dairėsi ir gailiai cypčiojo. Atbėgusios mažosios sesutės Birutė su Laimona ir mama
stebėjosi mažuoju įnamiu: ,,Kas tai? Gal peliukas?“ Dar ir dantukai nebuvo išdygę. Toks mažytis, tik
nuo motinos atskirtas padarėlis. Jis dar vaikščioti dorai nemokėjo: mažytės letenėlės slysčiojo ant
blizgančių grindų. Ir lėkštelė su pienu buvo per plati, o ir karvės pieno gyvūnėlis dar nebuvo
ragavęs.. Tad pirmą kartą teko švelniai murktelėti snukutį į pieną, kad pajustų jo saldų skonį.
Godžiai lakdamas, priekinėmis kojelėmis įsilipdavo į pieno dubenėlį. Apsuptas šeimos narių meile,
,,peliukas“ greit panašėjo į gražuolį mažą šuniuką. Ūgtelėjęs iki sprindžio jau šėlo po kambarius,

topsendamas savo mažomis kojytėmis: ,,Top top top...“ Mama taip ir praminė šuniuką Topsiu.
Vytukas teigė, kad tai tiktrai taksių veislės šuniukas. (Mūsų gatvėje buvo taksių mada). Su kaimynu
Giedriumi sūnus matavo Topsiuko ausytes, kojytes, uodegėlę ir laukė, kada išryškės ,,taksas“. Deja,
augintinis vis labiau panašėjo į pinčerių giminę – žavingu stirniuko snukučiu, stačiomis ausytėmis.
Sprindžio dydžio Topsiukas jau parodė savo sugebėjimą smagiai loti, skirti šeimos narius ir
svetimus. Dygstančius dantukus jis galando į šlepetes ir meistriškai nukabinėdavo džiūstančius
skalbinius ar ne vietoje paliktus drabužius. Taip Topsiukas mus mokė tvarkos ir atidumo.
Išgirdęs skutamas bulves ar morkas, tuoj prisistatydavo. Kaip tikras vegetaras skanaudavo ir kitas
daržoves, o ypač - žirnius. Žinojo, kur žirniai darže auga. Nubindzinęs prie žirnių ežios, raškydavo
ankštis, ištempdamas su visomis virkščiomis. Smagu būdavo užtikti taip bežirniaujantį Topsį.
Po metų Topsis tapo gatvės įžymybe. Miniatiūrinis vilkiukas greit prisijungė prie rujojančių šunų
gaujos ir aplakstydavo visą rajoną kaip vedlys. Kartą rudenį tėtis Kęstutis laukė autobuso stotelėje.
Atbėga viso rajono šunys patinai – dideli ir mažesni, o priekyje kicena mūsų ,,vilkiukas –
pinčeriukas“. Pamatęs šeimininką labai apsidžiaugė ir pradėjo sukti ratus aplink jį su visa šunų
šutve. ,,Eik, Topsi, eik sau. Eik namo, eik, sakau...“ įsakinėjo iš gėdos raustantis šeimininkas.
Laukiantys autobuso smagiai juokėsi. Laimė, išgelbėjo atvažiavęs autobusas. Kęstas prasiveržė ir
šunų ratelio ir įšoko į mašiną.
O vienos meilės gastrolės Topsiui labai skaudžiai kainavo. Per pavasarinę rują Topsiuko gražius
kailinėlius apdraskė kažkuris varžovas – iškando dvi dideles skyles paslėpsniuose. Daktaras
Aiskauda užlopė tas kiaurymes, suleido antibiotikus, vitaminus. Teko ilgai slaugyti ligonį – mama

maitino Topsiuką kaip kūdikį: virkštu supildavo jogurtą į narsiukus. Taip stropiai popinamas šunelis
pagaliau atgavo ankstesnę formą ir žvalumą. Po tokios skaudžios pamokos pas kalaites nebelakstė,
bindzinėjo savo kieme.
Netiesa, kad šuo su kate nesugyvena. Kai mama parnešė iš draugės mažytį juodą kačiuką (Princą),
Topsis jį iš karto pamilo. Abu dūkdavo, gaudydami vienas kito uodegėles, kol nuvargę suguldavo
ant fotelio ir saldžiai užmigdavo, suglaudę kūnelius.

Nugyveno Topsis garbingą amželį – mirė septyniolikos metų. Tėtis palaidojo visų numylėtąjį šunelį
sode po sena obelim, o mama į tą vietą pasodino raudoną daugiametį bijūną.
Po trisdešimties metų. Vytelis, jau seniai barzdotas dėdė Vytautas, pargabeno Otį, Topsio kopiją.
Jei tikėsim, reinkarnavo mūsų Topsis... Kilmingasis Otis – jau kita istorija.
Vytė Bylotė

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė








Reklama