NAUJIENOS

Lėtėjanti ekonomika – ženklas veržtis diržus?

Kategorija:

Miestas:
Ekspertai atidžiai stebi ekonomikos gyvybingumą ir konstatuoja, kad daugėja nerimą keliančių požymių. Kol kas prognozės išlieka saikingai optimistinės. Tačiau praėjusios krizės pamokos ragina mąstyti, kaip valstybei naudingiau elgtis norint išvengti blogojo scenarijus.
 
Po pakilimo ateina atoslūgis
Tai natūrali ekonominio ciklo dalis. Istorija primena, kad ekonominė krizė gali peraugti į gilius sukrėtimus: didžiosios depresijos vardą įgijusi 1929-1939 m. ekonominė krizė vien tik JAV bedarbių armiją išaugino iki 13 milijonų, bankrutavo 5 tūkst. bankų, pramonės gamybos apimtys smuko 45 proc., o namų statyba – netgi 80 proc.!
Lietuva vos spėjo atsigauti po 2008-2010 m. smogusios didžiosios pasaulio finansų krizės. Atviros ekonomikos šaliai, priklausomai nuo eksporto rinkų, pastaroji krizė buvo daug skaudesnė nei didžiosioms ES valstybėms. Eksporto apimtys sumažėjo beveik trečdaliu, apie 4 tūkst. įmonių bankrutavo ar nutraukė veiklą. Buvo sumažintos pensijos ir atlyginimai. Bedarbių skaičius išaugo keturis kartus ir pasiekė 320 tūkst., tai savo ruožtu paskatino emigracijos bangą. Valstybės skola padidėjo dvigubai...
Regis, blogieji laikai jau liko už nugaros. Gyventojai nori tikėti, kad rytoj bus tik geriau. Lūkesčiai auga, nes kyla minimalus ir vidutinis darbo užmokestis (atlyginimai per pastaruosius trejus ūgtelėjo beveik 10 proc.), socialinės išmokos, mažėja nedarbas.
Tuo tarpu analitikai linki pernelyg neatsipalaiduoti, nes horizonte vėl telkiasi niūrūs debesys. Seimas jau rudens sesijoje susidurs su iššūkiu, kaip kitų metų valstybės biudžete suderinti pajamas su išlaidomis, reikalingomis augantiems įsipareigojimams tesėti.
Lietuvos banko vertinimu, šalies ūkio augimas sulėtėjęs, tačiau išlieka tvarus. Kiek ilgai tai truks, priklausys nuo išorės veiksnių: lėtėjančios pasaulio ekonomikos, geopolitinių grėsmių, ypač dėl nepalankiai krypstančio „Brexit‘o“, taip pat prekybos karų eigos. Prognozėms Lietuvai atsiliepia prastėjantys lūkesčiai išsivysčiusiose valstybėse, mažėjančios gamybos apimtys Europoje, neramumai besivystančiose ekonomikose. Nepalankaus scenarijaus atveju suprastėjusi išorės aplinka galėtų neigiamai paveikti ir Lietuvos eksportuotojus bei jiems skolinančius bankus.
Kaip patvirtina Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Statistikos departamento atliekamos įmonių vadovų apklausos, jau dabar stebima tendencija: produkcijos gamybos, ypač eksporto, prognozės pamažu linksta į pesimistinę pusę.
 
Krizės pranašas – statybos sektorius

Pirmutinis ekonominės krizės požymis yra nekilnojamojo turto rinka. Verta prisiminti 2007-2008 m. nekilnojamojo turto kainų burbulą ir dramatiškas pasekmes. Butų sandorių skaičius per mėnesį 2008-ųjų pavasarį viršijo 2,5 tūkst. ribą, o 2009-ųjų pradžioje nebesiekė nė tūkstančio. Būsto kainos didmiesčiuose smuko apie 40 proc., pardavimo apimtys – apie trečdaliu (Vilniuje per mėnesį buvo vidutiniškai sudaromi vos 564 butų sandoriai, kai pastatoma per 1,6 tūkst.).
Šiuo metu nekilnojamojo turto rinka labai aktyvi. NT paslaugų kompanija „Ober-Haus“ rinkos apžvalgose konstatuoja, kad devintus metus iš eilės auganti Lietuvos būsto rinka išgyvena geriausius laikus per pastarąjį dešimtmetį.
Šiemet pirmąjį pusmetį būstų pirkimas buvo aktyviausias nuo 2007-ųjų – sudaryti 2,8 tūkst. butų ir 887 namų sandoriai. Jiems įsigyti išleista per milijardą eurų, arba dešimtadaliu daugiau nei pernai per tą patį laiką. NT kainų burbulo grėsmės, regis, nėra – butų kainų augimas išliko saikingas, siekė vidutiniškai apie 3 proc. Ekspertų vertinimu, neparduotų butų dalis taip pat nekelia nerimo, aštuonerius metus stebimas stabilus jų skaičius (1–1,4 tūkst.). Kokia dalis butų pastatytuose namuose lieka neparduota yra vienas svarbiausių rodiklių vertinant pasiūlos ir paklausos santykį.
Tačiau Lietuvos bankas nėra toks optimistiškas vertindamas situaciją. Įžvelgia požymių, kad statybos įmonių finansinė būklė blogėja. 2018 m. ūgtelėjo statybų veiklą vykdančioms įmonėms suteiktų neveiksnių paskolų dalis, taip pat su finansiniais sunkumais susiduriančių įmonių dalis. Kritus būsto paklausai, kainoms ir NT plėtros bendrovėms patiriant sunkumų pastatytus butus parduoti, gali kilti bendrovių mokumo problemų.
 
Įgijome patirties, bet ar padarėme išvadas?
Iš praėjusios krizės pasimokę bankai tapo daug apdairesni skolindami. Analitikai galbūt dar atidžiau fiksuoja ūkio gyvybingumo rodiklius bei stebi išorės grėsmes.
Tačiau valdžia kol kas prastesnio scenarijaus, atrodo, nesvarsto. Ketina toliau būti dosni, mat yra pažadėjusi mažinti socialinę atskirtį bei skurdą (nors didesni pinigai anaiptol nereiškia, kad už juos galima bus įsigyti daugiau vartojimo prekių – kritus svaro kursui, tai savo kailiu jau pajuto gyventojai, iš Jungtinės Karalystės gaunantys perlaidas svarais). Valdžios pažadų fone tolumoje boluoja artėjantys nauji Seimo rinkimai.
Panaši situacija buvo praėjusios krizės išvakarėse. Apima deja vu jausmas. Nejau ir vėl ruoštis bankrotams, gyventojų nusivylimui, naujai emigracijos bangai?
Apmaudu, kad geriausiais ekonominio pakilimo metais neliko pasinaudota galimybe sustiprinti šalies „raumenis“ pasitelkiant privatų verslą. Kvietimas valdžiai nusiimti visažinės kepurę ir iki šiol lieka neišgirstas. Pagirtina šios vyriausybės iniciatyva mažinti valstybės įmonių skaičių, tačiau kai kurie sektoriai privačiam sektoriui ir toliau neprieinami. Tai tradicija, paveldėta iš sovietinių laikų. Vis dar gajus nepasitikėjimas verslu, nors apstu pavyzdžių, kurie įrodo, kad valdžios rankose laikomoms įmonėms verslas sekasi ne per geriausiai.
Rizikingas yra apetitas ES paramai ir įvairiais būdais skolintiems pinigams. Dėl sunkmečio Lietuvos skola išaugo trigubai, ir jos lygis į pirmykštį anaiptol nėra sugrįžęs. Šiemet Vyriausybė numatė skolintis apie 3,19 mlrd. Eur. Finansų ministerija metų pabaigoje planuoja 17,8 mlrd. Eur (37,8 proc. BVP) valdžios sektoriaus skolą. Pinigų srautų gija kruopščiai suplanuota, tačiau ar ji išliks tokia pat tvari blogojo įvykių scenarijaus atveju?
 
Tegul leidžia dirbti
Statybininkai neišvyks į Norvegiją ar Islandiją doroti žuvų, ar į Europos Pietus skinti vaisių, jeigu turės darbo Lietuvoje. Tik reikia, kad valdžia verslui leistų tiesti kelius, geležinkelius, statyti tiltus, kasti tunelius, miestuose kurti metropolitenus pasitelkiant privačių tarptautinių korporacijų lėšas.
Privačiam sektoriui leidus konkuruoti su valdžios struktūrų įmonėmis, mūsų ekonomika suklestėtų.
Valdžia stengiasi visas vadžias laikyti savo rankose, o pralaimi Lietuva. Todėl tuo metu, kai šalyje stinga slaugių, jos mieliau vyksta į Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis, kur priimamos išskėstomis rankomis. O Suomijos sostinėje gali sutikti lietuvį, tiesusį metro trasas.
Miestai, tuneliai, tiltai, net skrydžiai į kosmosą – aplinkui, net kaimyninėse šalyse, apstu didžiulių projektų, kuriuos įgyvendina privatus verslas. 
Ateina laikas apsispręsti, ar ir mes esame subrendę suteikti verslui mandatą imtis ambicingų projektų.
Beje, Helsinkis būdamas dabartinio Kauno dydžio, pirmąją metro trasą pradėjo eksploatuoti 1969 m., o dabar, būdamas maždaug Vilniaus dydžio, su lietuvių pagalba baigė nutiesti antrą 14 km metro trasą ir jau ėmėsi naujos.
 

Vidmantas Kazlauskas

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis


Kviečiame kurti origamio instaliaciją


Reklama