NAUJIENOS

Jūratė Sofija Laučiūtė: žmones žeidžia ciniškas melas ir neteisybė

Kategorija:

Miestas:
„Įspūdinga viešnagė Žemaičių sostinėje Telšiuose. Diena prasidėjo pas Telšių merą, kuris įteikė man „Auksinę meškutę“, o paskui sukiojomės po vyskupiją. Ačiū ekscelencijai vyskupui K. Kėvalui, skyrusiam tiek laiko avelėms iš Darbėnų, širdį paglostė susitikimai su kanauninkais Vygintu Gudeliūnu, buvusiu Darbėnų klebonu, bei Andriejum Sabaliausku ir seminarijos rektoriumi Sauliu Stumbra. O ypatingas ačiū vyskupijos kancleriui Haroldui Šneideraičiui  ir ištikimam draugui, Darbėnų „kultūros ministrui“ Artūrui Juškai, kurio dėka ir globa aš galėjau atsidurti Telšiuose ir pilnomis rieškučiomis semti džiaugsmingus įspūdžius“, –  Facebook paskyroje rašo humanitarinių mokslų daktarė  Jūratė Sofija Laučiūtė po viešnagės Žemaitijos sostinėje, kur jai buvo įteiktas apdovanojimas už nuopelnus Žemaitijai.

Gerbiama Jūrate, gyvenimas yra kupinas susitikimų, išsiskyrimų, mes tarsi scenoje roles keičiame pareigas, tačiau išlieka patys ryškiausi. Kokie Jūsų ryškiausi susitikimai, įdomiausios veiklos?

Sunku atsakyti, nes atsakymas būtų labai ilgas. Mano gyvenimas buvo kupinas įdomių susitikimų ir dar įdomesnių veiklų. Galiu save vadinti sėkmingu žmogum, nes turėjau retą galimybę daryti tai, kas buvo įdomu, pradedant moksline veikla ir mokslinės veiklos kryptimis,  visuomenine veikla ir baigiant žmonėmis, draugais, kurie mane supo. Tiesa, dabar jau daug tų brangių žmonių jau Anapilyje, bet liko šviesūs prisiminimai.
Kokie ryškiausi susitikimai? Su poetu Justinu Marcinkevičiumi. Komiška pirmoji pažintis buvo su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, kai jis buvo „tik“ profesorius, o aš „tik“ profesoriaus (kito, žinoma) žmona. Tikras egzaminas buvo man susitikimas su buvusiu SSSR užsienio reikalų ministru Eduardu Ševardnadze, kuris visgi pasibaigė labai linksmai, o mūsų pažintis tęsėsi iki jam išvažiuojant iš Maskvos atgal į Gruziją. Didelę įtaką mano asmenybės brendimui turėjo įvairiausi žmonės.  Tai maskvietis istorikas, profesorius, vienu metu ir vienas populiariausių politikų jau byrančioje SSSR Jurijus Afanasjevas, daug prisidėjęs prie „slaptųjų protokolų“ išslaptinimo ir pripažinimo SSSR Liaudies deputatų suvažiavime. Ne kartą  turėjau galimybę su juo bendrauti ir Peterburge, ir Vilniuje, ir interviu esu ėmusi iš jo. Valerija Novodvorskaja, viena ryškiausių Rusijos moterų-politikių, su ja suartino mus  bendras humoro jausmas. Man reikėjo iš jos paimti interviu, bet ji buvo tokia populiari asmenybė, kad mus nuolat supo būriai žmonių, daugiausia – vyrai. Tai Valerija, įvertinusi aplinką, nusitempė mane interviu duoti į... moterų tualetą. Tik reikia žinoti, kad ta „įstaiga‘ buvo Kremliaus suvažiavimų rūmuose, ir komforto ten buvo kur kas daugiau, nei kokioje nors redakcijoje. Be galo šilti prisiminimai liko iš viešnagės pas irgi jau Anapilin išėjusį liaudies menininką, skulptorių Vytautą Majorą jo sodyboje Žemaitijoje... Kaip galėčiau pamiršti savo užstalės „kaimyną‘ kardinolą Sigitą Tamkevičių, anuomet dar vyskupą?! Beveik prieš 20 metų mes su tuometiniu LRT generaliniu direktoriumi Vaidotu Žuku (aš tada buvau Radijo direktorė) nuvykom į Šiluvą, į pamaldas už žiniasklaidos darbuotojus. Tai po pamaldų mudu buvome pakviesti pietų su visais tądien atlaiduose dalyvavusiais kunigais. Įsivaizduojate – viena pati moteris tarp keliasdešimt vyriškių, kunigų. Ir dar paprašė, kad aš  žodį tarčiau. Aš žado netekau iš netikėtumo, o mano kaimynas, vyskupas Tamkevičius, taip draugiškai, globėjiškai padėjo man išsisukti iš keblios padėties ir dar pasufleravo, nuo ko turėčiau pradėti kalbą...Na, o vienas lemtingesnių susitikimų buvo su Romualdu Ozolu, prasidėjus Sąjūdžiui. Mes buvom šiek tiek pažįstami dar studijų laikais, abu lituanistai, tik jis aukštesniame kurse. Tuomet jį, visuomet linksmą, besijuokiantį ir apsuptą trimis eilėmis merginų aš palaikiau – net gėda prisipažinti – pliuškiu, tad nelabai norėjau su juo bendrauti. Prabėgo keliasdešimt metų, atėjo Sąjūdis, mes, Peterburgo (tuomet dar Leningrado) lietuviai irgi panorome prisidėti prie Sąjūdžio veiklos. Tad atsikūrusi Lietuvių kultūros draugija delegavo mane į Vilnių užmegzti ryšių. Sąjūdžio būstinėje man patarė kreiptis į Ozolą. Nuėjau, kur vyko sąjūdiečių pasitarimas, žiūriu, kad nepažįstu, kuris čia būtų ieškomas asmuo. Teko net paklausti, kuris čia Ozolas. Priėjusi atsargiai pradėjau aiškinti, kas esanti, o jis savo impulsyvia maniera pertraukė mane „Prisimenu, prisimenu, „Tauro“ bendrabutyje susitikdavom. Tik tu į mane dėmesio nekreipei“. Nė šaukt, nė plaukt... Ir  vėliau jis ne kartą man primindavo tą dėmesio nekreipimą, bet kerštingas nebuvo, priešingai, labai kruopščiai iš manęs augino publicistę – komentatorę. Pakvietė rašyti komentarus jo tuomet redaguojamam savaitraščiui „Atgimimas‘. Ir štai – mokslinė karjera pasibaigė, politinė – taip pat, o nuo publicistikos taip ir nepabėgau. Beje, Romualdas visą laiką ragino mane rašyti knygą, sudėti į ją tuos visus ir visokius susitikimus su įdomiais žmonėmis, kurių tikrai labai daug buvo. Bet aš žemaitė, sunkiai perkalbama. Neparašiau...

Esate išbandžiusi ir gyvenimą emigracijoje. Netrumpą laiką gyvenote Peterburge. Koks susiformuoja žmogaus santykis su Tėvyne, su gimtosiomis vietomis?

Apibendrinti nesiimu. Kiekvieno žmogaus – savas kelias, savas santykis. Aš, ko gero, labai netipiškas atvejis.
Viskas prasideda nuo  tėvų namų, ką iš jų išsineši. Aš iš namų išsinešiau labai gilią, karštą Lietuvos meilę. Mama – Smetonos laikų mokytoja, klausiusi Basanavičiaus, Vydūno, Jono Jablonskio paskaitų, kai jie atvažiuodavo į Palangą. Tėvelis buvo represuotas, jo taip ir nebepažinau. Mirė dar man neužaugus. Namuose buvo „patriotinių“ knygų bibliotekėlė, kurios puošmena buvo rūpestingai saugojama A. Šapokos Lietuvos istorija. Aš ją buvau suskaičiusi skersai – išilgai. Ir išvykusi studijuoti į aspirantūrą Leningrade, ir ten sukūrusi šeimą, niekada neabejojau, kad vėliau ar anksčiau grįšiu į Lietuvą.  Lietuva, lituanistika  buvo pagrindinė mano mokslinės ir visuomeninės veiklos kryptis ir tikslas. Leningrade parašiau ir paskelbiau monogafiją – etimologinį žodyną „Leksinių baltizmų slavų kalbos žodynas“  („Slovar‘ baltizmov v slavianskich jazykach‘), kita ten parašyta monografija buvo išleista Vilniuje jau lietuvių kalba „Peterburgas Lietuvos kultūros ir mokslo istorijoje“. Sūnus, gimęs Leningrade, puikiai nuo mažens kalbėjo ir lietuviškai, ir žemaitiškai, nes mano vyras, Leningrado universiteto profesorius Jurijus Otkupščikovas, pats buvo didelis baltų kalbų – latvių ir lietuvių – gerbėjas ir žinovas, kalbėjo lietuviškai, o su savo „uošve‘, mano mama, mėgindavo ir žemaičiuoti. Visos mūsų vasaros atostogos praeidavo Žemaitijoje. Tik po vienos labai lietingos vasaros vyras  Darbėnų ėmė vengti. Lietuvai laisvinantis iš sovietų varžtų, aš atvažinėdavau į Lietuvą vos ne kas mėnesį, nes  Leningrade daug žmonių domėjosi įvykiais Lietuvoje, ir man buvo patikėta  būti ta informacine jungtimi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, trejus metus buvau pirmoji Lietuvos diplomatė Leningrade, labai griozdišku pareigybės pavadinimu: Lietuvos respublikos nuolatinės atstovybės Maskvoje įgaliota atstovė Leningrade‘. Gal  dar kokį žodį ir praleidau...
Žodžiu, santykis buvo daug gyvesnis ir šiltesnis, nei daugelio Lietuvoje gyvenusių lietuvių, kuriems rūpestis dėl Lietuvos likimo  nebuvo tapęs gyvenimo būdu.
 
Ar galima teigti, kad gimtinės šauksmas Jus vėl sugrąžino į tą kraštą, iš kurio kilusi – Kretingos rajoną? Sugrįžimo emocijos.

Taip, ir ne kitaip. Tik prie tėvynės šauksmo prisidėjo ir labai stipri mamos įtaka. Niekada nesigailėjau ir nesigailiu sugrįžusi. Gali nepatikti valdžios veiksmai,  gali nepritarti žmonių pretenzijoms, bet aš jaučiu, kad esu tarp savų, čia, kur mano šaknys, ir kur mano „žiedeliai“ – vaikai, anūkai. Kol jie čia, nesigailiu kažko netekusi. Nors kultūriniai, moksliniai horizontai, be abejo, Peterburge buvo platesni.

Ko labiausiai pasigendate savo gimtajame krašte ir kuo labiausiai džiaugiatės?

Pasigendu lietuvių, žemaičių. Žemaičiai „lietuvėja“, lietuviai bėga iš savo krašto. Tuštėja šventinės aikštės, turgūs, parduotuvės... Lietuvą ima užgožti anglakalbė kultūra, ir tai liūdina.  O džiugina vėlgi  žmonės, bendraminčiai, patriotai. Džiugina šeimos, kurių vaikai sugeba rasti save, savo vietą Lietuvoje. Juos norėčiau, kaip sakoma, „ant rankų nešti“, jei tik pakelčiau. Gal todėl labai pradžiugino apdovanojimas „Už nuopelnus Žemaitijai“, kurį Žemaitijos metų proga įsteigė Telšių savivaldybė.

Esate Kretingos rajono tarybos narė. Ir ne pirmą kadenciją. Kaip apibūdintumėte darbą savivaldoje ir savivaldos santykius su centrine valdžia?

Jau nebesu. Keičiasi kartos, keičiasi ir politika, ir politikai. Apie praeitį kalbėti nenorėčiau. O savivaldos santykius su centrine valdžia labai teisingai neseniai apibūdino prezidentas  G. Nausėda; „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“. Vienas pavyzdys. Kai švietimo ministrė ruošė pedagogų atlyginimų reformą, porą kartų  dalyvavau respublikinėse rajonų švietimo institucijų vadovų bei už švietimą atsakingų politikų pasitarimuose Vilniuje, susitikimuose su Švietimo ministerijos vadovais. Kiekvieną kartą savivaldybių atstovai, ir aš, žinoma, karštai įtikinėjome ministerijos atstovus neskubėti, apgalvoti, pergalvoti tą reformą – ir šnypšt. Visi durniai, tik ministerija protinga...

Keliaujant per Lietuvą tenka išgirsti nemažai skundų. Jūsų manymu, kodėl nemaža dalis Lietuvos skundžiasi?

Matyt, todėl, kad blogai jaučiasi... Tik to blogumo priežastys skiriasi. Vieniems trūksta materialinių  gėrybių, kitiems – dvasinių, kultūrinių. Vieniems barščiai per skysti, kitiems jachta per maža, o trečius žeidžia ir Vilniaus valdžios, ir vietinių valdžiukių atsainus, nepagarbus požiūris į vadinamąjį „paprastą“ žmogų. Labiausiai – neteisybė ir ciniškas melas, stengiantis nuo įstatymų, nuo teisingumo kirčių apsaugoti savo „klano“ žmones

Sakoma, kad žmogus laimingas tiek, kiek jis laimės savyje prisipildo. Jūs – laimingas žmogus?

Nemėgstu tokio klausimo, nes reikėtų pasitikslinti, o kas jūsų, klausiančiojo nuomone, yra laimė. Šiaip laimė – tai būsena, kuri kaip ir kiekviena kita būsena, nėra pastovi, tuo labiau, amžina. Šiandien žmogus laimingas, o rytoj jau verkia... Tad apie save pasakyčiau taip: esu dėkinga Dievui, už viską, ką turiu, ką pasiekiau, ką pamačiau, ką išgyvenau, ką mylėjau. Na, ir už tai, ko neteko patirti...

Dėkoju už pokalbį

Karolina Baltmiškė

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis







Reklama