NAUJIENOS

Esu Savickas. Ir man to užtenka

Kategorija:

Miestas:
Kovo 12 d., 17.30 val. Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno
skyriuje (J. Janonio g. 9) albumo - monografijos „Esu Savickas. Ir man to užtenka“ sutiktuvės.
Dalyvauja albumo sudarytoja ir teksto autorė dailėtyrininkė Danutė Zovienė, prisiminimais apie savo
Didįjį mokytoją dalinsis tapytojas Virginijus Viningas.
2019 metais, paminint lietuvių tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus Augustino
Savicko (1919–2012) šimtąsias gimimo metines, siekiama aktualizuoti jo kūrybos palikimą: į valstybės
minimų datų programą įtrauktos parodos Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorius dr. Vidas Poškus,
architektė Marija Repšytė) ir kitose erdvėse, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ekspoziciją
papildė Savickų šeimos meninis palikimas, sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT,
scenarijaus autorė ir režisierė Edita Mildažytė), atidengta atminimo lenta Trakuose (skulptorius Zigmas
Buterlevičius), kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, surengtas Savicko dailės

mokyklos vasaros pleneras, jubiliejus paminėtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Monografija
Esu Savickas. Ir man to užtenka – šios programos dalis.
Monografijoje siekiama aktualizuoti A. Savicko kūrybos palikimą ir pažvelgti į jį nauju
aspektu: nesilaikant žanrų hierarchijos, aptarti kūrėjo individualaus stiliaus formavimąsi ir kaitą,
remiantis istoriniu kontekstu, asmenine dailininko patirtimi ir kitų apie jį rašiusių autorių įžvalgomis.
Dailininko kūrybos palikimas negali būti vertinamas vienareikšmiškai: A. Savickas buvo įvairių
istorinių laikotarpių, politinių santvarkų, socialinių situacijų dalyvis ir liudininkas. Savo kūrybos kelią
pradėjęs XX a. penktame dešimtmetyje, sovietinėje Lietuvoje, buvo jau brandus žmogus, už savo pečių
turėjęs prigimtinį dviejų kultūrų (lietuvių ir žydų) palikimą ir nemenką asmeninių išgyvenimų bagažą,
kas neišvengiamai paliko pėdsakų jo kūryboje. Monografijoje publikuojami tik tapybos kūriniai,
sugrupuoti pagal pasirinktą struktūrą, kuri suformuota kaip Amžinojo keleivio, ieškančio Prarasto
rojaus, linija.
XX a. Lietuvos dailės istorijoje Savickas siejamas su šešto–septinto dešimtmečio tapybos
atsinaujinimo procesais. Tačiau ir sovietinio meno kontekste jo kompozicijos gerokai skyrėsi nuo
oficialaus teminio paveikslo modelio – privalomoms epinėms temoms dailininkas gebėjo suteikti tikrą
asmeninį išgyvenimą, kas nulėmė universalesnį skambesnį ir autentišką plastinę raišką.
A. Savickas suformavo originalų meninį stilių ir tik jam būdingą kūrinių ikonografiją: didelio
formato drobėse dominuoja statiškos kelių figūrų kompozicijos, vyrauja dramatinės ar lyrinės gamtinės
metaforos, „veikia“ specifiniai personažai, jungiantys lietuviškų medinių dievukų ir žydiško tipažo
bruožus. Savickas savitai susiejo figūrinės kompozicijos ir natiurmorto principus, remdamasis liaudies


meno skulptūros, ikonų tapybos palikimu bei modernistinio meno tradicijomis, perimtomis iš
prieškario Lietuvos meno.
Nuo XX a. dešimto dešimtmečio lakonišką ir kartu ekspresyvų tapybos pobūdį, sodrų, tamsoką
koloritą keičia sąmoningai pasirinktas primityvizmas, ryškūs spalvų sąskambiai, dekoratyvumas.
Atsivėrusi raiškos laisvė, paremta profesine meistryste, byloja apie dailininko išgyvenamą estetinį
katarsį, kurį jis patyrė kelio pabaigoje, tapydamas gėles ir laimingus žmones savo sukurtame Edeno
sode.

dr. Danutė Zovienė

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis








Reklama