NAUJIENOS

Žydrūnas Preikša: didžiausia grėsmė Punios šilui yra ne kenkėjai, o siauras ūkiškas požiūris. Ar tikrai kinivarpos gali sunaikinti Punios šilą?

Kategorija:

Miestas:
Atsakymas keliantiems abejones, kad neprižiūrimą Punios šilą sunaikins kenkėjai ir krūmokšniai.
Peticiją (susipažinti su ja ir pasirašyti galima čia) dėl Punios šilo gelbėjimo jau pasirašė per 13 000 Lietuvos piliečių, norinčių, kad Punios šilui, kuris jau dabar turi išskirtinę vertę dėl dideliame plote išlikusios mažai liestos sengirės ir saugomų rūšių gausos, būtų leista natūraliai vystytis be kirtimų ir medžioklių. Daugiau nei 90 procentų Lietuvos miškų yra „prižiūrimi“ ir reguliariai kertami. Tuo metu tiek Europoje, tiek pasaulyje spartėja bioįvairovės krizė, ir sparčiai nyksta rūšys, susijusios su brandžiomis, žmogaus mažiau trikdomomis buveinėmis. Žinant šių dienų gamtosaugos iššūkius, taip tęstis negali.
Dalis Punios šilo prieigose gyvenančių žmonių išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad įsteigus rezervatinę apsaugą, šile įsiveis kenkėjai, kurie sunaikins mišką. Pranešime taip pat pastebima, kad miškuose, kuriuose leidžiami kirtimai, paprastai tokie procesai stabdomi sanitariniais kirtimais ir baiminamasi, kad jei miškas nebus „prižiūrimas“, tai jis greit bus krūmokšnių ir miško kenkėjų sunaikintas. Tokį požiūrį palaiko ir dalis ūkiškai nusiteikusių miškininkų bei politikų, nors jau visuotinai pripažįstama, kad toks siauras ūkiškas požiūris atvedė prie dabartinės biologinės įvairovės krizės.
Miško kenkėjų tema tampa simboliu diskusijose dėl požiūrio į miškų tvarkymą. Tačiau kyla klausimas, kodėl ir ūkiniuose miškuose atsiranda ir kartais masiškai plinta žievėgraužio tipografo, liaudiškai vadinamo kinivarpa, židiniai? Kaip tie kenkėjai dar nėra išnaikinti miškuose, kuriuose niekas netrukdo jų populiacijos naikinti? Ir kaip gi miškai išgyveno Vytauto Didžiojo laikais ar kad ir per pastaruosius kelis tūkstančius metų, kai miškininkai sanitarinių kirtimų nevykdė ir miškų „neprižiūrėjo“? Ar gali būti taip, kad natūralios ekosistemos pačios gali save prižiūrėti?
Taip, tas tiesa, kad Punios šile gyvena žievėgraužis tipografas ir nudžiovina dalį eglių. Ir kodėl jis gali negyventi? Tipografas yra įprasta vabalų rūšis Lietuvoje, plačiai paplitusi eglynuose. Punios šilo medynuose, kuriuose dominuoja eglė, yra apie 130 sklypų, kurie užima mažiau nei 200 ha plotą, o tai sudaro mažiau nei 7 procentus miško teritorijos. Visur kitur eglės arba nėra, arba ji sudaro priemaišą su kitais medžiais. Punios šilo esamoje rezervatinėje zonoje eglę sėkmingai keičia plačialapiai medžiai ir čia miškas savaime natūralėja bei tampa atsparesnis tiek nepalankiems klimatiniams (pvz. vėjo įtakai), tiek biotiniams (kenkėjams, ligoms) veiksniams. Didesnė problema gali būti tik grynuose eglynuose. Eglė yra šaltesniojo klimato rūšis. Lietuva yra jos arealo pakraštyje. Daugeliu atvejų arealo pakraštyje rūšys yra silpnesnio gyvybingumo ir labiau pažeidžiamos, nei esančios arealo viduryje. Taigi, klimatui šiltėjant, dėl ilgesnių sausrų, švelnesnių žiemų, karštesnių vasarų ir gruntinio vandens lygio nukritimo, eglės arealas traukiasi į šiaurę ir ji tampa labiau pažeidžiama tipografų. Natūralu, kad jų židinius mes stebime vis dažniau. Deja, čia sanitariniai kirtimai ir miškininkai daug nepadės. Jie gali tik šiek tiek pristabdyti procesą, bet ne eliminuoti grėsmes. Tiesiog vyksta natūrali medžių kaita, kurią mes galime pristabdyti tik mažindami šiltnamio efektą sukeliančių dujų antropogenines emisijas.
Kišdamiesi į natūralius procesus miške ir sanitariniais kirtimais šalindami negyvą medieną, mes sunaikiname ir tipografų priešų buveines. Tai, visų pirma keršvabalių (Thanasimus), plokščiavabalių (Uleiota), raudonvabalių (Pyrochroa), žievėvabalių (Rhizophagus), žievėžygių (Dromius) ir kitų genčių vabalų rūšis, kurios pačios arba jų lervos minta tipografų ar kitų rūšių kenkėjų lervomis. Kitaip sakant, mažindami tipografų priešus, mes sukuriame palankesnes sąlygas ir pačiam tipografui išlikti.
Baiminimasis, kad Punios šile uždraudus kirtimus, neliks sengirių ir įsivyraus šabakštynai, yra be pagrindo. Eglynai šile sudaro tik iki 7 procentų teritorijos. Lietuva yra dviejų biogeografinių miško zonų – šiaurinių spygliuočių miškų ir vidutinių platumų lapuočių miškų – sandūroje ir miško „pabėgimas“ iš Lietuvos negresia. O, kad Punios šile laikui bėgant mažės eglių ir daugės lapuočių (liepų, klevų ir pan.), atsiras daugiau trako (įvairių krūmų) ir miškas taps mišresniu – nuo to tik geriau pačiam miškui. Jei medyną sudaro 4-5 medžių rūšys, tai net vienai rūšiai nusilpus ar žuvus, pats medynas nežus ir plynų didelių plotų nesusidarys. Be to, miškas taps labiau atsparus vėjovartoms. Be abejo, miške procesai nevyksta taip greitai ir per 10 ar 20 metų visas miškas netaps sengire. To reikės palaukti kelis dešimtmečius ar šimtmečius, kol pati gamta ištaisys, šį kartą ne tipografo, bet Homo sapiens padarytą invaziją į sengirių šilą ir natūralių mišrių medynų keitimą į plantacinius monodominantinius medynus. Norint mišresnius medynus turėti greičiau, vienas iš galimų sprendimų yra parengti šilo gamtotvarkos planą, įtraukiant įvairių sričių specialistus, turinčius žinių ir patirties apie miško biologinę įvairovę, medynų vystymąsi.
Darni miškininkystė, derinanti ir ūkinius, ir gamtos išsaugojimo interesus, yra raktas į ateitį. Ūkinių ir „gerai“ prižiūrimų miškų Lietuvoje yra daugiau, nei pakankamai. Atėjo laikas ir gamtai atiduoti duoklę. Punios šilas yra unikalus ir vertingas būtent todėl, kad ten yra išlikusi natūrali sengirė, kurioje gyvena dešimtys retų rūšių ir kur lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo tikras miškas, o ne prižiūrimas parkas. Prašome šį ypač vertingą šilą apsaugoti nuo siauro ūkiško požiūrio.


Autorius: Dr. Žydrūnas Preikša, miškotyros mokslų daktaras, miškų ekologas


Eglė Ruškutė
Komunikacijos specialistė
VšĮ Baltijos aplinkos forumas
 
 
Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Kviečiame kurti origamio instaliaciją


Reklama