NAUJIENOS

Atviras laiškas kandidatui į prezidentus Sauliui Skverneliui


Miestas:

Mielas kandidate, kreipiuosi į jus kaip visai nesisteminis rinkėjas, kuriam ne taip jau ir svarbi jūsų nuomonė kokiais nors sėkmingos ekonomikos kūrimo ar besišypsančių vaikų gynimo klausimais. Kadangi laiškas yra atviras ir nieko neįpareigojantis (žinant jūsų užimtumą), galite į jį ir neatsakyti, nors atsakymas man būtų labai vertinga žinia iš jūsų priešrinkiminės padangės.

 

Išminčiai sako, kad gyventi Žemėje labai paprasta. Tiesiog reikia gyventi ilgai ir laimingai. Žmogus, ypač jaunas, tikrai nuoširdžiai nori gyventi pagal Dekalogą ir įstatymus. Statistiškai didžioji pasaulio žmonių dalis nori būti dori ir teisingi... bet reikia, kad visi aplink taip gyventų. Visi nori... Bet taip nėra. Pasaulyje gyvena per septynis milijardus protingų būtybių, o visi skundžiasi, kad vyrauja kažkoks jovalas – nesibaigia karai, krizės, nepritekliai, trūksta teisingumo ir tvarkos... Kas kaltas? Mūsų proto stoka, mus valdo bepročiai ir niekšai, uzurpatoriai ir apgavikai? Mūsų per daug ir laisvės per daug, tai ir sukelia chaosą?

Proto trūkumu niekas ypatingai nesiskundžia, tikriausiai mes taip pat. Bet nelabai kas pripažįsta, kad būtent jis savo elgesiu pasaulyje kelia globalią sumaištį. Kaltas kažkas kitas, pradedant vietine ir baigiant tarptautine valdžia, kalti aplinkiniai, draugai, nedraugai...

Bet juk pasaulį kuriame mes – kiekvienas įdeda savo kūrybos dalį, tad ar ne patys esame atsakingi?

Kuriame rojų, tačiau arba jo nesukuriame, arba į jį kažkaip vis nepatenkame. Jei prisimenate pasiruošimą Pirmajai komunijai, tai prisimenate ir tai, kad rojus nepasiekiamas ne dėl blogos valdžios ir menkų socialinių išmokų. Rojus nepasiekiamas tiems, kuriuos slegia sunkios neišpažintos ir nenuplautos nuodėmės. Tad gal per jas ir nesugebame sukurti laimingo pasaulio? Tikriausiai kiekvienas prisipažins, kad nesvetimi (bent jau retkarčiais) jam tokie dalykai kaip puikybė, godumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, nesaikingumas valgant ir geriant, tingumas, ir visa tai veda į konfliktus, o galiausiai į karus. Tai žmogiška, jei save pripažįstame klystančiais. Nuodėmes daro ir didelės žmonių grupės – bendrijos, gentys, tautos, ištisos civilizacijos. Neretai mes tiesiog nenumanome, kokias pasekmes gali sukelti kad ir geromis intencijomis grįsti politiniai sprendimai. Tad politinis gyvenimas, tarptautiniai santykiai, civilizacijų raida nužymėti ne tik mokslo ir technikos progresu, bet ir nesibaigiančiais karais, krizėmis, demoralizacija. Niekas nesakys, kad šito labai norime. Tačiau turime, ką turime. Matome, kad nuodėmes išperkame skausmingai.

Sakoma, kad karas yra beprotybė, kurią geriausia kuo greičiau pamiršti, išmesti iš savo minčių sąrašo. Juk niekas neatneša tiek daug bėdų kaip karas... Bet (pasakysiu šventvagiškai) ar neatneša jis mums taip pat ir satisfakcijų, pavyzdžiui, prisimenant Oršos ar Žalgirio mūšį, laimėtas kovas prieš bolševikus ir kitokius okupantus? Karžygiams statomi paminklai (ekonomikos reformatoriams kur kas rečiau), karžygių, t.y., kariautojų, vardais vadinamos gatvės, mokyklos, ištisi miestai, jų portretai ne vienoje šalyje atsiranda ant banknotų ir pašto ženklų. Ar tai beprotybės šlovinimas?

Kita vertus, pralaimėti karai, sugriovimai ir kančios kelia klausimą – kodėl ir už ką mums tokia bausmė, kas sugalvojo šią visą kankynę. Beje, net ir Jėzus savo žemiškoje veikloje nesustabdė nė vieno karo, nepateikė jokios genialios ekonomikos tvarkymo programos, neparašė gairių politinėms partijoms.  Nepadarė nieko tokio, ko reikia šiandieninio žmogaus socialinei laimei.

Gali būti, kad pasiūlysite man neieškoti to, ko nėra, ir negąsdinti jūsų įvairiomis kalbomis apie karus ir kitokias negandas. Tačiau mąstyti ir svarstyti, o pasvarsčius abejoti – labai žmogiška. Pradėjus mąstyti apie tokią pasaulio žmonių būklę, man kyla poreikis išsiaiškinti, kodėl, nepaisant didžiausių pastangų, kyla vis žiauresni karai, kodėl nė viena ligšiolinė integracija netapo istorijos pabaiga, kodėl dabartinė pasaulio būklė taip pat kelia nerimą – juk jau šnabždamasi, kad gyvename kažkokio karo nuojautomis. O jei jau taip, tai reikia rimtai pagalvoti, koks karas laukia mūsų artimiausioje ateityje? Kodėl Pasaulio Tvarka, sukurta tam, kad karų nebūtų, galiausiai baigiasi karais. Ir tarpplanetiniai karai nėra fantazija. Jie realesni nei kosminis komunizmas.  Kodėl civilizuotas aukštos kultūros šalis galiausiai pavergia barbarai, kodėl visi kariauja už teisybę ir turi veikiau laimėto karo, o ne taikos tikslą? 

Ar karas – neišvengiamas civilizacijos atributas, ar nuodėmių suponuotas reiškinys? Ar galima išvengti karų ir krizių?

Atsakymas lyg ir paprastas – reikia nenusidėti (bet nusidėsime). Kelias į laimę - tik per dorovę (deja), bet ne per technologijas ir gerų prezidentų nuopelnus. Lengvatinių bilietų nebūna.

Taigi ar būdamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu įsakysite kada pulti priešą?

Pagarbiai

Egidijus Vareikis

P.S.

Kaip pastebėjote, šiame laiške jokios agitacijos balsuoti ar nebalsuoti už jus nėra, tad jūsų atsakymas taip pat nebus vertinamas kaip politinė savireklama. Tačiau jūsų nuomonė man išties labai vertinga.

 

 


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Bukantės dvarelyje – edukacinė popietė


Jeronimas Laucius. Pasaulio garsai

Lapkričio 11–17 d. energijų horoskopas

Svetimas skausmas į širdį nesminga

Reklama