NAUJIENOS

Alfredas Bumblauskas: susikurti Lietuvos piliečius su savo tapatybe yra valstybės uždavinys

Kategorija:

Miestas:
„Reikia suprasti Vilnijos krašto istoriją, o nekartoti iš tarpukario atėjusios nuostatos, kad lietuviai nenurims be Gedimino bokšto su kunigaikščio Gedimino sapnu, Vilniaus katedros su Vytautu,  Švento Kazimiero, Aušros vartų ir Jono Basanavičiaus.  Viskas, daugiau mums Vilniaus nereikia“, – kalbėdamas apie Vilnijos krašto ypatumus ir šiame krašte susiklosčiusių santykių  priežastis, pabrėžia Lietuvos istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas.

Gerbiamas profesoriau, Jūsų manymu, kokios didžiausios Vilniaus krašte susiformavusių ir kartais nelabai draugiškų santykių  priežastys ir kaip šiandien reikėtų elgtis, kad tuose santykiuose būtų kuo mažiau manipuliacijų?

Pagrindinė priežastis, formavusi konfliktiškus santykius Vilnijos krašte, yra siaurakaktiškas nacionalizmas.  Tiek lenkų, tiek lietuvių.  Žinoma, nacionalizmo niekuomet neišvengsime, nes kol egzistuoja valstybės, tol jos siekia savo tapatumo. Klausimas, kuo grindžiamas nacionalizmas: ar jis siūlo su kiekvienu muštis, ar ieškoti bendrumo.
Vilnijos krašte gyvenantys lietuvaičiai kažkodėl vaizduoja, kad tik jie yra aukos. Tačiau tai nėra teisybė. Todėl reikėtų nurimti ir ramių ramiausiai paieškoti informacijos, koks yra Vilnijos krašto, tuo pačiu ir Vilniaus, likimas istorijos bėgyje ir įsitikinti, kaip jis netelpa nei į lietuvių, nei į lenkų  tradicinius vaizdinius. Tai, kaip dabar traktuojama šio krašto istorija, galiu pavadinti tik vienakio patriotizmo apraiška, kai į faktus žiūrima primerkus vieną akį. Neretai ta akis, su kuria žiūrima, dar yra ašarota, ir mums atrodo, kad visi mus skriaudžia.  Dėl to labai kenčia Vilnius, o  Lietuva nukenčia, nes neišnaudoja Vilniaus paveldo teikiamų galimybių tautų bendravimui, buvimui kartu dabar ir ateityje.

Profesoriau, Jūs esate žemaitis, o daugeliui žemaičių Lietuva užsibaigia Vilniumi, kas piečiau jo, sunkokai besuvokiama. Kodėl ėmėtės domėtis lietuvių ir lenkų santykiais Vilnijos krašte?

Jeigu esi Lietuvos istorikas ir tau rūpi ne vien tik naujausių laikų, bet ir tūkstantmečių istorija,  visur susiduri su Lenkijos faktoriumi.
Pirmiausia Lenkijos istoriografija  yra kur kas galingesnė nei kitų Lietuvos kaimynų. Tad nori nenori, bet, siekdamas išsiaiškinti Lietuvos istoriją, eini prie Lenkijos istorijos ir prie lenkų kalbos, prie lenkų literatūros, o kartu – ir prie Lietuvoje gyvenančių lenkų. Natūraliai atsiranda vientisas siužetas.
Tačiau nepamirškime, kad Vilnijos kraštas turi ne tik savo lenkus. Šis kraštas turi savo gudus, savo sentikius, savo karaimus, totorius, žydus.
Žinoma, opiausias santykių su lenkais klausimas, ir didžiausia Vilniaus krašto  konfliktiškų santykių priežastis yra prieškario metais patirtas didelis lenkų  kultūros dominavimas. Tačiau tai nėra okupacijos palikimas, kaip neretai bandoma teigti. Reikia atsiminti, kad Liucijus Želigovskis į Vilniaus kraštą ėjo vaduoti savo dvaro, kuris yra už kelių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus – Ašmenoje.  To dažnas lietuvis net neįsivaizduoja, tvirtindamas, kad lenkai yra Vilniaus krašto okupantai.
Galbūt daugeliui lietuvių bus netikėta, bet trys Juzefo Pilsudskio seneliai yra iš Žemaitijos.  Vadinasi, tai, ką mes vadiname okupacija, yra paprasčiausi vietos žmonių reikalai.  Ir jei tai pripažįstame, lietuviams reikėtų prikąsti liežuvį ir to laikmečio nevadinti okupacija, nes to negalima pagrįsti nei teoriškai, nei praktiškai.
Teoriškai negalima todėl, kad tai nėra visiška teisybė.  Paulio Hymanso vadovaujama tarptautinė  komisija Pilsudskio kariuomenėje atskyrė vietinius kareivius nuo nevietinių.  Nevietiniams kariams buvo liepta išeiti. Vadinasi, Pilsudskio kariuomenėje dalyvavo žmonės iš šių kraštų.
Kitas faktas – paskui Želigovskį ėjo gausybė žmonių nuo Kauno, Raseinių, Tauragės.
Taigi praėjusio amžiaus pirmoje pusėje vykę įvykiai yra labiau panašūs į pilietinį karą.  Norime ar ne, bet turime pripažinti, kad Vilnija yra šiek tiek kitokia, ir su šiuo kraštu turime šiek tiek kitaip šnekėti. Tačiau dabar to skirtumo Lietuvoje, atrodo, net nebandoma pastebėti. Kur tarp Lietuvos etnografinių rajonų Vilnija?.. Turime Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją, Mažąją Lietuvą, o Vilnijos krašto nėra.

Ką šiandien Lietuva praranda dėl tokio, sakyčiau, kreivo kai kurių įvykių traktavimo?

Praranda labai didelį lenkakalbės kultūros kontekstą. Lietuva turime vienintelį Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, bet kiek iš mūsų yra perskaitę jo kūrybą lenkiškai?..  Bent du eilėraščius! Kiek tokių žmonių surasime?
Per tai prarandame Adomą Mickevičių, Julijų Slovackį. Nors jų kūryba išversta į lietuvių kalbą, bet, manyčiau, garbės reikalas mokėti paskaityti savo krašto kūrėjų darbus ir originalo kalba, nes tai yra aukštos prabos literatūra.

Suprantu, tai didelis kultūros praradimas, o kaip tas konfliktas atsiliepia tarptautinėje politikoje?

Jei ne lenkai, ne jų lobizmas JAV, ne Zbignevas Bzežinskis, kiti įtakingi lenkai, mes nebūtume patekę į NATO. Tik su tam tikru Lenkijos advokatavimu Lietuva yra NATO narė. Ir už tai, kad mes bjauriai elgiamės su lenkais, manote, jie mums nori pasakyti ačiū?.. Žinoma, kad ne!  Dabar mes elgiamės tarsi nuskriausti pacanai. Gavome saldainį, o jį suvalgę davusiajam į užpakalį spiriame...
Tiesa, pastaruoju metu pačioje Lenkijoje yra gan sudėtinga situacija, kuria labai džiaugiasi mūsų nacionalistai, nes, anot jų, Lenkija labai aktyviai kaunasi už save. Aš nemanau, kad tokia Lenkija yra mums pati geriausia ir artimiausia. Mums palankiausia buvo Lecho Kačinskio Lenkija Valdo Adamkaus prezidentavimo metais. Tada buvo idealiausi santykiai. Dalia Grybauskaitė tuos santykius gerokai apgadino. Duok Dieve, kad geriau sektųsi Gitanui Nausėdai.
Be Lenkijos mes esame niekas.  Šimtas kilometrų tarp Druskininkų ir Kybartų yra mūsų bambagyslė, ir jei jos lietuviai neįvertina, jie iš geografijos ir istorijos verti tik dvejeto. Kitos jungties su vakarais nėra! Taigi kito kelio į katalikybės centrą – Romą, kaip tik per Lenkiją, nėra.

Ką turėtų daryti mūsų politikai, kad santykiai Vilnijos krašte būtų šiltesni?

Pirmiausia nereikėtų šio krašto siekti atlietuvinti. Tai bergždžias ir niekam nereikalingas darbas. Šiam kraštui reikėtų padėti susikurti normalią tapatybę, kuri būtų įvairi, suvokianti savo kalbų, savo tikėjimo kilmę. Dalis šeimų čia gyvena šimtmečius. Didelė šio krašto gyventojų dalis yra katalikai. Yra ir stačiatikių, graikų katalikų. Šio krašto istorija labai marga. 
Susikurti Lietuvos piliečius su savo tapatybe yra valstybės uždavinys. Ir tie žmonės nebūtinai turi kalbėti lietuviškai. Reikia priprasti, kad Lietuvos pilietis gali būti ir nelietuviakalbis. Ir kuo toliau, tuo daugiau tokių žmonių bus. Verkit neverkit, bet neįmanoma išsaugoti lietuvybę gyvenant Airijoje ar Anglijoje. Galbūt tie žmonės bus prielankūs Lietuvai.
Labai keista, kad į dalį Vilnijos krašto žmonių žiūrime kaip į ne lietuvius.  Kažkodėl mes labai rūpinamės Punsku, Gervėčiais, kas taip pat yra šiek tiek bergždžias darbas, bet nesugebame spręsti dalies mūsų valstybės gyventojų tapatumo problemų. Ir, manau, ne tiek dėmesio reikėtų skirti etninėms grupėms, kiek toms kaimyninėms valstybėms.
Turime suvokti, kad Vilnius yra ne Kauno tipo miestas. Vilnius yra praeities metropolis,  tai karalių ir vyskupų miestas, o Kaunas yra tarpukario  provincinės valstybės sostinė. Prie metropolio traukiasi nebūtinai valstiečiai lietuviai.  Pirmiausia į Vilnių atvyko rusai amatininkai nuo Polocko. Tiksliau juos būtų vadinti rusėnais. Po to – vokiečiai amatininkai. Atvyko lenkai dvasininkai. Tai imperijos sostinės dėsniai. Ir Vilnius virto miestu, kuriame lietuvių beveik nebuvo. Tą ir turime pripažinti. Kai yra kuriama imperija, ji visada išrašo savo sąskaitą.
Ir dėl rašto... Juk rašyti pradėjome gudiškai. Visi mūsų senieji metraščiai ta kalba parašyti. Lietuvos metrikoje nė vieno sakinio nėra parašyta lietuvių kalba. Viskas parašyta baltarusiškai arba lenkiškai.
Kitas dalykas, kurį turime prisiminti, yra tai, kad Lenkija 400 metų anksčiau priėmė krikštą. 400 metų istorijos lenktynėse yra nemažai. Per tą laiką išmokstama rašto. Susiformuoja raštingų žmonių sluoksnis, kurių Lietuvoje nuo Mindaugo iki Vytauto laikų neatsirado.  Raštininkų, atvykusių iš užsienio, vienas kitas buvo, bet raštingų žmonių sluoksnio nebuvo. Vilniuje raštingų žmonių sluoksnis formavosi per stačiatikių, o vėliau – per katalikišką bažnyčią ir vienuolynus.  Turime pagaliau suprasti ir priimti Vilnijos krašto ypatumą.

Dėkoju už pokalbį.
 
Kalbino
Karolina Baltmiškė

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis







Reklama